Pagal kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua André idėją Lentvario parkas turėjo būti visada gyvas. Žmonės turėjo grožėtis juo ir žiemą, ir vasarą. Kaskart vaikščiodami pamatyti ir patirti ką nors nauja. Šią parko viziją savaip pakoregavo ir pratęsė istorinių laikmečių kaita.
Pati parko kūrimo pradžia nebuvo lengva. Nors kraštovaizdžio architektas turėjo daug idėjų, šios atsiėjo brangiai, todėl parkas buvo kuriamas daugiau ar mažiau intensyviai pagal grafo Vladislovo Tiškevičiaus turimas lėšas ir galimą skirti laiką. Parkui kurti buvo pasamdyti kareiviai ir kaliniai, jie dažniausiai dirbdavo vakare ir naktį. Paskutinius medžius sodino patys Tiškevičiai ir jų artimi giminaičiai bei draugai, greta pridėdami lenteles su savo vardu, pavarde ir data [2].
Daugeliui gerai žinoma, kad parke nuolat lankėsi daugybė žmonių. Tačiau parkas buvo ne tik pasigėrėjimo objektas, bet ir finansinę naudą nešantis sodas, čia augo vaismedžiai, buvo daržas, gėlynas, oranžerijos, šiltnamiai, prieskonių lysvės. Visos šios gėrybės buvo ne tik tiekiamos ant dvaro ponų stalų, bet ir apdovanojamos bei parduodamos įvairių parodų metu, neretai ir pačių Tiškevičių organizuojamų [2].
Dvaro sodininkas Matoušas Džorvakas griežtai drausdavo kam nors mindyti žolę: ištrypta žolė būtų sunaikusi nedalomą augalų ir žolynų dermę. Deja, šią idilę, kaip ir viską, sugriovė karas. Simboliškai sakralią tvarką pirmoji pažeidė pati dvaro ir parko šeimininkė Marija Kristina Tiškevičienė, karo veiksmams prasidėjus užkasusi savo brangenybes parko teritorijoje. Neilgai trukus išpuoselėtą parko žolę trypė kareiviai, degindami laužus iš taip kruopščiai dar visai neseniai E. F. André parkui atrinktų medžių [2]. Visai teritorijai buvo padaryti didžiuliai nuostoliai, todėl pasibaigus abiem karams apie parko atkūrimą nebuvo nė kalbos.
Sovietmečiu parkas apskritai buvo praradęs savo identitetą: teritorija virto šiukšlynu, dar daugiau medžių sudeginta kaip malkos, kitus nukirto moksleiviai, išsiųsti tvarkyti aplinkos ir nežinodami, kad reti medžiai turi būti išsaugoti, o ne nugenėti [1]. Pirmąją parko gaivinimo bangą inicijavo Lentvario kilimų fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas ir direktorė Liucija Talačkienė. L. Talačkienė užsakė parko želdinių inventorizavimo projektą, o K. Atkočiūnas savo ir kolegų rankomis sutvarkė didžiąją grotą, atstatė vieną iš dekoratyvinių skulptūrų, iškirto savaimingai užaugusius želdinius [3].
Visgi visa tai buvo nepakankama pagalba parkui ir Lentvario „Kilimų“ fabrikui netekus nuosavybės teisių į parką, šis greitai vėl tapo nestruktūruotu, apžėlusiu žemės lopiniu. 2010 m. pradėti nauji gaivinimo darbai. Pirmiausia atkurti parko takeliai, nes tik vaikštant tam tikru E. F. André apgalvotu maršrutu parkas galėjo atsiverti visu savo grožiu. Tą grožį taip pat reikėjo atskleisti iškertant priaugusius medžius, nupjaunant žoles. Nuvalytos visos akmeninės ir natūralių šaknų kompozicijos. 2011 m. parkas pamažu ėmė žaliuoti, deja, ne tik gėlėmis, bet ir Sosnovskio barščiais [4].
Šiuo metu aktyvūs net du ES finansuojami projektai, įtraukiantys ir Lentvario parką. Juos įgyvendinus, Lentvario parkas ne tik atsinaujins, bet ir modernizuosis, bus pritaikytas šeimoms, dviratininkams, poilsiautojams. Greičiausiai ir ant žolės bus galima vaikščioti, nebijant nei Sosnovskio barščių, nei piktų prižiūrėtojų.
Šaltiniai ir literatūra:
- Lentvario dvaro sodybos gelbėjimo planai ir realybė. lt, 2010, sausio 10. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/lentvario-dvaro-sodybos-gelbejimo-planai-ir-realybe/ [žiūrėta 2019-03-25].
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
- Petkūnas, Kęstutis. Ar išsaugosime kultūrinio kraštovaizdžio perlą? Klevų alėja, 2013, spalio 31. Prieiga per internetą: http://www.klevualeja.lt/2013/10/31/ar-issaugosime-kulturinio-krastovaizdzio-perla/ [žiūrėta 2019-03-25].
- Puzinienė, Rasa. Lentvario dvaro parko globos ir gaivinimo patirtis: pirmieji sanavimo žingsniai. Iš: Edouard’o André Šiaurės parkų kelias : istoriniai parkai Lietuvoje: funkcija, meninė raiška, paveldo gaivinimas : tarptautinės konferencijos mokslo darbai, 2011 m. rugsėjo 22–24 d. P. 147–149.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
Irmos Stadalnykaitės nuotr.
