Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. ir nuo pirmųjų nacistinės okupacijos dienų prasidėjo įvairiapusiškas mieste pasilikusių žydų persekiojimas: dar iki geto įsteigimo buvo nužudyta keli tūkstančiai Vilniaus žydų.
Vilniaus getas įsteigtas Vilniaus miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva 1941 m. rugsėjo 6 d. 1941 m. spalio pabaigoje Vilniuje veikė du getai – Didysis ir Mažasis. Du vieną nuo kito izoliuotus getus skyrė Vokiečių gatvė: pirmajame gete gyveno apie 30 tūkst., o antrajame – 9–11 tūkst. įkalintų žydų. Po kurio laiko pirmąjį getą imta vadinti kvalifikuotų specialistų ir darbininkų getu, o antrąjį – nedarbingų (vyresnio amžiaus, silpnų ir ligotų) žmonių getu.
1941 m. rudenį buvo vykdomos masinės Vilniaus geto kalinių žudynės Paneriuose, esančiuose už miesto apie 9 km. Čia vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (Sonderkommando) ir kiti vokiečių bei lietuvių policijos padaliniai iki 1941 m. pabaigos nužudė apie 30 tūkst. Vilniaus miesto žydų. Masinio žudymo akcijų metu buvo nužudyti visi Mažojo geto gyventojai ir šis getas nustojo egzistuoti.
Vadinamuoju stabilizacijos laikotarpiu (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) masinės Vilniaus geto kalinių žudynės nebuvo vykdomos. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibo karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo. Dėl to nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdienis darbas.
Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat). Jai buvo pavaldi geto policija ir įvairūs skyriai: Darbo, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Maisto, Butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone, vokiečiai nelikviduosią geto tol, kol jiems ekonomiškai bus naudingas žydų darbas.
Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas vienas iš buvusios Tarybos narių Jokūbas Gensas (1903–1943).
Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d.
- Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Vilniaus mieste dar buvo palikta dirbti įvairiose vokiečiams svarbiose įstaigose 2–3 tūkst. žydų. Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, pirmomis 1944 m. liepos dienomis buvo išžudyti paskutiniai Vilniaus miesto žydai. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2–3 tūkst. iš 58 tūkst. Vilniaus miesto žydų.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas žydų genocido aukų atminimo įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Rugsėjo 23-ioji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido diena.
Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius
genocid.lt inform.