Lentvaris – didžiausias Trakų rajono miestas, kuris gali pasigirti turintis ne tik daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų, bet ir menantis didingą grafų Tiškevičių istoriją. Jų pastangomis miestas garsėja šiais architektūros paminklais ir objektais: grafo Tiškevičiaus rūmais, garsaus prancūzų architekto Andrė suprojektuotu parku, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, XIX a. statyta geležinkelio stotimi. Rajono valdžia stengiasi, kad miestas būtų patogus gyventi vietiniams ir patrauklūs atvykusiųjų akiai: renovuojamos mokyklos ir daugiabučiai, tvarkomos ežerų pakrantės, įrengiant reakreacines zonas, remontuojami keliai ir gatvės, vykdomi įvairūs statybos darbai, gruodį pagaliau buvusiame kino teatre duris atverė nauji kultūros rūmai su biblioteka ir pan. Iniciatyvų tikrai netrūksta. Tačiau miestas yra taip pat svarbus ne tik savo infrastruktūra, bet ir žmonėmis, gyvenančiais dabar ir kažkada ankščiau. Viena tokių – Lenkijos žurnalistė ir rašytoja Eva Marija Ostrovska (Ewa Maria Ostrowska), kuri savo pirmuosius gyvenimo metus praleido Lentvaryje pas senelius Bronislavą ir Vytautą Kondrackius.
Lentvaryje gimė ar kitaip savo gyvenimą, likimą susiejo ne tik garsioji grafų Tiškevičių giminė. Didžiausią Trakų rajono miestą mūsų laikais garsina ir visiems vaikams bei paaugliams žinoma rašytoja Neringa Vaitkutė (Borovikė), savo skambiu balsu džiugina dainininkė Elžbieta Oleškevič (slapyvardis Elisabeth Olshey). XX a. I pusėje Lentvaryje dienos dienos šviesą išvydo ir operos solistė, dainininkė Teresa Žylis-Gara, aktorius, pedagogas, režisierius Igoris Pšegrodzkis, kino režisierius Stanislovas Lenartovičius ir kt. Savo įspaudą Lentvario miestas paliko plunkso sesės Evos Marijos Ostrovskos biografijoje. Žurnalistė, rašytoja gimė Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) išvakarėse, 1938-ųjų gruodžio 24 d., Naujojoje Vilniuje. Jos vaikystė buvo paženklinta karo prisiminimais. Savo pirmuosius gyvenimo metus mažoji Eva praleido Lentvaryje pas senelius. Ji puikiai atsimena, kaip į ją, penkerių metų amžiaus mergaitę, šovė kareivis. Gyvendama pas senelius ji sužinojo, kad jos tėvelis žuvo Katynėje. Vėliau mergaitė gyveno su seneliais Ornetoje, šiaurės Lenkijos mieste, kuriame dabar yra 8 951 gyventojas. Miestas yra įsikūręs Varmijos Mozūrų vaivadijoje ir istoriniame Varmijos regione. Vėliau gyvenimas ją nubloškė į trečią pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestą Lodzę.
Jaunoji Eva studijavo Lodzės universitete sociologiją, susidomėjo žurnalistika – rašė vietinėje spaudoje. Vėliau persikraustė gyventi į Vežbiną – kaimą, esantį Varšuvos Vakarų apskrityje, Mazovijos vaivadijoje. Ten ji ne tik gyveno iki savo paskutiniųjų dienų, bet ir paėmė į rankas plunksną – pajautusi potraukį literatūrai, pradėjo rašyti knygas. Ji rašė ne tik jaunimui (pvz., „Abonent czasowo niedostępny“ (liet. Abonentas laikinai yra nepasiekiamas), 2009 ir kt.) ir vaikams (pvz., „Ewcia i drzewko szczęścia“ (liet. Ieva ir laimės medelis), 2010; „I kto tu jest mądry?“ (liet. Ir kas čia yra toks protingas?), 2012; ir kt. ), bet ir kūrė trilerius (pvz., „Gra ze śmiercią w tle“ (liet. Žaidimas su mirtimi), 2007 ir kt.) bei įvairių pasakojimų rinkinius. Už knygą „Co słychać za tymi drzwiam“ (liet. Kas girdėti už tų durų?, 1982) rašytoja gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY,1993) apdovanojimą. Taip pat ji yra sulaukusi ir kitų įvairių apdovanojimų už vaikų bei jaunimo literatūrą. Eva Ostrovska yra išleidusi per penkias dešimtis knygų. Jos kūryba yra versta į čekų, slovakų, vengrų ir rusų kalbas. Kai kurie jos parašyti kūriniai taip pat yra ir ekranizuoti.
Rašytoja Eva Marija Ostrovska mirė 2012 m. liepos 12 d.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Trakai
Nuotr. iš http://dzieci.bpmonki.pl/goscie_biblioteki.html?fbclid=IwAR1n-ilmmhDT4_9-17S8RLYHgg25oGYRATmVh4zaJfzK51LZckD-VkurPSo