Likus keliems mėnesiams iki šv. Kalėdų prekybos centruose prasideda dovanų karštinė. Ir nors pasirinkimas gausus, ne visada pavyksta rasti tinkamų variantų. Prieš šimtmetį Lentvario Tiškevičiai buvo gana nuoseklūs šiuo klausimu: kiekvienai progai egzistavo tam tikro pobūdžio dovanos, gausiai dovanojamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Vienu esminių šeimos pagrindų tapdavo nuotakos tėvų dovana vestuvių proga – kraitis. Visgi už grafo Vladislovo Tiškevičiaus ištekėjusiai Marijai Kristinai Liubomirskytei buvo svarbu nenutolti nuo žirgų sporto, todėl prie kraičio ji brolių paprašė padovanoti eržilą ir keturias kumeles, vėliau tapusius garsiojo Lentvario žirgyno pamatu. O tėvai nevengė dovanoti ir interjero detalių: Lentvario rūmuose stovėjo jų parūpinta XVII a. žvakidė ir itin prabangi sofa iš paauksuoto medžio. Tolesni giminės Lentvario dvarą vestuvių proga užvertė meno kūriniais ir paveikslais.
Ne tik įkurtuvės naujuose namuose, bet ir kiekvieno naujo objekto atsiradimas Lentvario dvare būdavo apipilamas dovanomis. Pavyzdžiui, atidarius teniso kortus, Marijos Kristinos broliai iš karto pasirūpino specialiomis mašinomis: žolei pjauti ir linijoms žymėti, tai tuo metu buvo didelė prabanga net pasiturintiesiems (juolab kad tinklą, kamuoliukus, raketes ir sportinius rūbus reikėjo vežti iš Anglijos). O Tiškevičių vaikai ta pačia proga dovanų gavo „Tatterball“ žaidimą teniso pratimams ir praktikai.
Namams buvo atsidėkojama ir už kone kiekvieną viešnagę: dailininkai dovanojo savo paveikslus, fotografai – nuotraukas, artistai – pasirodymus. Neretai viešnagė būdavo įamžinama šeimininkams dovanojamuose fotoalbumuose. Kone įsimintiniausios dovanos – garsaus lenkų menininko Henriko Radziševskio paveikslai. Viename jų nutapytas laikrodis, rodantis Radziševskio pervažiavimo per Lentvarį valandą, kituose – šeimininkų portretai.
Tarpusavio dovanoms dovanoti svarbiausia šventė buvo vardadienis. Dėl turtingų namų įpročio šia proga dovanoti papuošalus itin praturtėjo Vilniaus Mankevičų juvelyrinė. Grafas Vladislovas Tiškevičius savo žmonai taip pat tradiciškai dovanodavo papuošalų: žiedų, apyrankių, sagių ir laikrodukų, taip pat perlų, kuriuos pirkdavo užsienyje, atsisakydavo tik auskarų, nes šių grafienė nemėgo.
Yra išlikęs prisiminimas apie tai, kokią nematerialią prasmę galėdavo įgyti dovanos. Marijos Kristinos ir Vladislovo sūnus Eugenijus laiške rašė savo broliui Steponui: „keistu sutapimu trečią kartą balnas siejasi su Tavim. 1) Kai išvažinėjau į praktiką į Krosnevicus, nupirkai man pas Lasotą balną, ant kurio jodinėjau beveik 20 metų. 2) Tas pats balnas liko Lentvaryje, kurį man atvežei prie Lietuvos sienos. 3) Dabar trečią kartą gavau iš Tavęs balną. Tikiuosi, kad šį kartą niekas jau jo neatims ir užteks iki gyvenimo pabaigos.“
Tuo tarpu vaikai įvairiomis progomis būdavo apdovanojami knygomis, žaislais, saldumynais arba įspūdžiais. Visos knygos ir žaislai privalėjo būti edukaciniai ir didaktiniai, todėl Lentvario grafų vaikai turėjo tiek knygų, kad būtų galėję įsteigti nedidelę bibliotekėlę ar knygynėlį. Berniukai gaudavo mechaninių ir konstrukcinių žaislų, sumažinto dydžio važiuojančių (neretai ir mažais gyvūnais kinkomų) vežimų ar karietų, mergaitės – įvairaus dydžio, įvairų amžių vaizduojančių lėlių ir jų aksesuarų, itin tiksliai suprojektuotų namelių.
Viena iš lėlių įkūnijo pavyzdinę tvarką: motina Marija Kristina iš gimtosios Krušinos atsivežė savo vaikystės lėlę, jos nebuvo galima liesti, tik grožėtis. Mergaitės turėjo ir auksinius įrankius maitinti lėlėms, aprengtoms brangiausio atlaso drabužiais su išskirtiniais nėriniais, žaislinius žiedus su tikrais brangiaisiais akmenimis. Ne tokios brangios, bet labai didelį įspūdį vaikams palikdavusios dovanos atkeliaudavo iš generolo Slizenio. Jis baltas vištas merkdavo į įvairiaspalvius nekenksmingus dažus ir dovanodavo vaikams Lentvaryje, Vokėje ir Užutrakyje.
Nors žaislų trūkumų skųstis negalėjo, saldumynų grafų vaikai valgydavo palyginti nedaug. Viena pagrindinių progų būdavo šv. Kalėdos, kuomet iš Varšuvoje esančio Epšteinų cukraus fabriko gaudavo į gražius popierėlius suvyniotų cukraus gabalėlių. O iš Kijevo tėvai parveždavo „balabuchų“ – keptų, gausiai cukraus pudra apibertų vaisių.
O už gerą mokymąsi Tiškevičių vaikai buvo skatinami išvykomis. Keliaudavo į kitus miestus, žiūrėdavo lauke rodomus istorinius spektaklius, vaikščiodavo į teatrą, sporto stadioną, stebėdavo žirgų konkursus ir futbolo rungtynes, lankydavo parodas, muziejus, galerijas, dalyvaudavo labdaros loterijose. Vyriausiems vaikams grafas Vladislovas Tiškevičius netgi buvo išpirkęs skrydį oro balionu – tuo metu labai retą ir labai brangią pramogą.
Visgi jeigu reikėtų rinkti įspūdingiausią dovaną, ja neabejotinai taptų kupranugaris, kurį iš Egipto parvežė Marijos Kristinos Tiškevičienės brolis Steponas. Dėl klimatinių sąlygų jis negalėjo būti skirtas Lentvario dvaro vaikams, todėl buvo apgyvendintas Varšuvoje arklidėse, kur Lentvario Tiškevičių vaikai dažnai jį lankė ir žavėjosi.
Kalbininkai žodį „dovana“ fiksuoja jau nuo hetitų laikų. Gana nuostabu, kad dovanojimo ritualas ir prasmė mažai pakito per tūkstantmečius. Ir visai nestebėtina, kad prieš šimtmetį ne tik dovanos, bet ir jų teikimo progos buvo labai panašios kaip mūsų laikais. Lentvario Tiškevičiai turėjo tik šiek tiek daugiau progų ir vertino brangesnes dovanas.
Parengta pagal: Narkovič Liliana, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis. Iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
