Lentvario geležinkelio svarba nenuginčijama. Geležinkelis ne tik buvo vienas pagrindinių miesto kūrimosi veiksnių, bet ir itin svarbus tarptautinis mazgas. Tai ypač išryškėjo po Pirmojo pasaulinio karo nutraukus Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio liniją ir pašlijus Lietuvos ir Lenkijos politiniams santykiams. Lentvario pavadinimas linksniuotas ir jo reikšmė aiškintasi daugybėje tarptautinių teismų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija užgrobė Vilniaus kraštą, o Lentvaris tapo pasienio miestu. Dar karo metais viena pagrindinių tranzito linijų Lentvaris–Kaišiadorys buvo sugriauta, iš Lietuvos pusės nuimti bėgiai, linijos neskubėta atstatyti. Praėjus dešimtmečiui šia situacija susidomėta tarptautiniu mastu ir trys suinteresuotos šalys – Lietuva, Lenkija ir Tautų Sąjunga – pradėjo nesibaigiančių ginčų maratoną.
1928 m. gruodžio 10 d. Tautų Sąjungos sudaryta komisija priėmė rezoliuciją, skirtą Lietuvai ir Lenkijai, „Sudaryti administratyvines ir technines sutartis, būtinai reikalingas per Lentvaravą–Kaišiadoris einančiai geležinkelio linijai grąžinti ištisinei tarnybai, kuri patenkintų tarptautinio tranzito reikalus“ (d. 1, p. 15). Numatyta, kad toji tarnyba turėtų veikti Lentvaryje – kaip itin svarbiame geležinkelio mazge.
Kartu priimta rezoliucija ir dėl tranzito kelio Nemunu, tačiau Lentvario–Kaišiadorių linijos atkūrimo reikšmė buvo kur kas svarbesnė, nes apėmė ne tik eksportą ir importą, bet ir korespondencijos bei žmonių keliavimą. Komisija atliko skaičiavimus ir pateikė išvadą, kad „[d]ėl tų dviejų trafikų nutraukimo iš dalies kenčia lenkų ūkis, bet ypatingai, tarptautiniu atžvilgiu, daugiau ar mažiau skaudžiai nukenčia santykiai tarp Vokietijos ir Sovietų respublikų sąjungos, taip pat Karaliaučiaus, Klaipėdos, Liepojos ir Rygos uostų ir jų užnugario, ir tų uostų plėtojimasis“ (d. 1., p. 14).
Komisija net pateikia tikslius skaičius, kaip geležinkelio linijos sustabdymas neigiamai paveikė Liepojos ekonomiką: „Prieš karą […] Liepojos uostas […] turėjo (vidutiniškai per 1910-1913 m.) 695.000 tonų eksporto ir 520.000 importo, o dabar šis trafikas (vidutiniškai per 1924–1926 metus) sumažėjo iki 105.000 tonų eksporto ir 185.000 importo […]. Trafiku į Liepoją […] daugiausia eidavo miškas ir miško gaminiai ir javai, ypatingai dobilai, pareiną iš daugiausia iš anapus Kaišiadorių–Lentvaravo ruožo esančių sričių, o iš Liepojos silkės, tepalas, žemės ūkio mašinos ir cheminiai produktai“ (d. 1, p. 22).
Nepaisydama šio patiriamo tarptautinio spaudimo, Lietuva neskubėjo atkurti geležinkelio linijos dėl politinių aplinkybių: kol Lenkija negrąžins Vilniaus krašto, tol negalima kalbėti apie jokius tarpusavio santykius, įskaitant bendrą geležinkelio liniją ir tranzito kelią Nemunu. Vyriausybės atstovai pasirašė net kelias sutartis, į kurias buvo įtrauktas Lentvario–Kaišiadorių geležinkelių linijos atkūrimo punktas, bet tų sutarčių nesilaikė, argumentuodami „nepaprasta politine situacija“.
Be to, Lietuvos atstovai nebuvo linkę sutikti ir su Tautų Sąjungos komisijos išvadomis. Jie manė, kad Lentvario–Kaišiadorių linija neturi tokios didelės ekonominės svarbos nei Lenkijai, nei juolab Liepojai, kurios importas ir eksportas sumenko ne dėl linijos nutraukimo, o dėl patirtų karo nuostolių ir ekonomikos smukimo. Be to, jokia suinteresuota trečioji šalis nesikreipė su prašymu atnaujinti liniją dėl patiriamų nuostolių. Galiausiai linijos atnaujinimas nėra tik eksploatacijos klausimas ir nuardytų bėgių pridėjimas – turi būti tariamasi ne tik su Lenkija, bet ir su kitomis valstybėmis.
Tuo tarpu Lenkija, būdama suinteresuota išlaikyti Vilniaus kraštą, itin smerkė Lietuvos poziciją, sakydama, kad toks tarptautinės teisės „negerbimas veda į visišką politinę anarchiją“. Lenkų atstovai pritarė Tautų Sąjungos tarybos išvadoms ir ragino kuo skubiau įgyvendinti rekomendacijas, nesigilinant į kitas politines aplinkybes. Visgi iš savo pusės jokių veiksmų nesiėmė ir į Lentvarį jokių permainų neatnešė.
Tęsinys – kitoje dalyje.
Naudota literatūra:
Lietuvių lenkų byla dėl tranzito Nemuno upynu ir Kaišiadorių-Lentvario geležinkelio ruožu : nuo Tautų Sąjungos Tarybos 1927 m. gruodžio 10 d. rezoliucijos iki Hagos Tarptautinio Tribunolo patariamosios nuomonės pareiškimo. 1931. 2 d.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
