(Straipsnio I dalis – http://www.klevualeja.lt/2020/06/11/tarpukario-musis-del-lentvario-gelezinkelio-linijos-trys-nuomones/#more-16096)
Lentvario geležinkelio svarba nenuginčijama. Geležinkelis ne tik buvo vienas pagrindinių miesto kūrimosi veiksnių, bet ir itin svarbus tarptautinis mazgas. Tai ypač išryškėjo po Pirmojo pasaulinio karo nutraukus Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio liniją ir pašlijus Lietuvos ir Lenkijos politiniams santykiams. Lentvario pavadinimas linksniuotas ir jo reikšmė aiškintasi daugybėje tarptautinių teismų.
1937 m. Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, kuria numatė, kad bus atnaujintas tranzitas ir susisiekimas Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio ruožu. Per metus Lietuva, motyvuodama tuo, kad negali atnaujinti santykių su Lenkija, užėmusia Vilniaus kraštą, nesiėmė jokių veiksmų šiuo klausimu, todėl įkurta Konsultatyvinė ir techninė susisiekimo ir tranzito komisija. Ji nustatė, kokią neigiamą įtaką geležinkelio linijos nutraukimas turi tarptautiniu mastu. Lietuvos valdžia ir toliau laikėsi savo nuomonės.
Vyko intensyvus Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio susirašinėjimas, o lygiagrečiai ir teismai. Pasirašytos konvencijos, vyko konferencijos, bet galiausiai Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio ruožas tapo svertu Lietuvai būti išgirstai Europoje: visi tokie susitikimai prasidėdavo ne nuo to, kaip naudinga ar nenaudinga atnaujinti susisiekimą, bet nuo priešistorės: kaip Lentvaris apskritai atsidūrė Lenkijos teritorijos sudėtyje. Nepavykus rasti kompromiso, 1931 m. byla pasiekė Nuolatinį tarptautinio teisingumo tribunolą Hagoje.
Teismui pavesta nagrinėti tokį klausimą: „Ar galioją tarptautiniai pasižadėjimai įpareigoja Lietuvą esamomis aplinkybėmis atidaryti geležinkelio trafiką Lentvaravo-Kaišiadorių linijos ruožu“ (d. 2, p. 98). Pateiktos tokios aplinkybės: „Lentvaravo-Kaišiadorių geležinkelio linija sudarė dalį geležinkelio, einančio iš Vilniaus į Liepoją. Ši linija buvo sunaikinta 1914-1918 metų karo metu. […] linija buvo pataisoma vietos trafikui: paskui šie pataisymai buvo sunaikinti Vilnių okupavus Želigovskiui 1920 metų spalių 9 d. Ši padėtis nuo to laiko nepasikeitė, tai yra daugiau kaip 10 metų“ (d. 2, p. 98).
Teisme Lietuvos ir Lenkijos atstovai išsakė savo poziciją. Lietuvai atstovavo vienas garsiausių to meto teisininkų ir diplomatų Vaclovas Sidzikauskas ir profesorius Mandelstamas, pateikęs savo išvadą apie Lentvario–Kaišiadorių geležinkelio linijos įtaką tarptautiniam tranzitui. Lenkijai atstovavo teisininkas Jonas Mrozovkis, kaltinęs lietuvius ne tik tarptautinių įsipareigojimų nevykdymu, bet ir sukčiavimu.
Išnagrinėjęs lietuvių ir lenkų parodymus bei papildomą medžiagą – Tautų Sąjungos paktą, Barselonos tranzito konvenciją, Barselonos tranzito laisvės statutą ir Klaipėdos konvencijos III priedo 3 straipsnį – 1931 m. spalio 15 d. Hagos tribunolas priėmė tokį patariamąjį nutarimą: „Teismas, apsvarstęs pasižadėjimus, kurie buvo paminėti dėl trafiko atidarymo arba kai kurių trafiko kategorijų atidarymo Lentvaravo-Kaišiadorių linijos ruožu, priėjo išvadą, jog, dabartinėmis aplinkybėmis, prievolės, kurią norima Lietuvai uždėti, nėra. Dėl šių motyvų Teismas vienu balsu yra tos nuomonės, kad galioją tarptautiniai pasižadėjimai neįpareigoją Lietuvos dabartinėmis aplinkybėmis, imtis reikalingų priemonių trafikui arba kai kurioms trafiko kategorijoms atidaryti“ (d. 2, p. 104).
Nepaisant kalbų, kad geležinkelio linija negali būti politizuota, Lentvario–Kaišiadorių linija tarpukariu tapo vienu esminių politinių įrankių. Bet Lietuva apgynė savo teises tarptautiniame teisme ir paskleidė žinią apie neteisėtą okupaciją. 1938 m. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Po kelių mėnesių pirmasis keleivinis traukinys iš Lietuvos pasiekė Lentvarį. Dar po metų Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir Lentvaris vėl tapo svarbiu geležinkelio mazgu.
Naudota literatūra:
Lietuvių lenkų byla dėl tranzito Nemuno upynu ir Kaišiadorių-Lentvario geležinkelio ruožu : nuo Tautų Sąjungos Tarybos 1927 m. gruodžio 10 d. rezoliucijos iki Hagos Tarptautinio Tribunolo patariamosios nuomonės pareiškimo. 1931. 2 d.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
