Keturiasdešimt metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas įstūmė lietuvius į nepavydėtiną situaciją. Visomis kalbomis, išskyrus lietuviškai lotyniškais rašmenimis, Rusijoje buvo galima leisti įvairaus turinio spaudinius. Lietuvių visuomenė boikotavo imperijos brukamą kirilinę abėcėlę, todėl, nesant galimybių publikuotis, žymiai vėlavo ir lietuviškų atvirukų leidyba. Lietuviams atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, sujudę leidėjai užtvindė šalį vienkalbiais ir daugiakalbiais atvirukais bei atvirlaiškiais. Paštas veikė visu pajėgumu ir kasdien didesniuose miestuose buvo išsiunčiami tūkstančiai atvirukų, o švenčių metu šis skaičius dar labiau išaugdavo.
Lietuvos visuomenė buvo etniškai įvairialypė, tad atvirukų tekstai tuo metu spausdinti lenkiškai, rusiškai, lietuviškai, prancūziškai, jidiš, angliškai, batarusiškai, esperanto ir kitomis kalbomis. Šie sprendimai užtikrino atvirukų platinimą, leidėjams kalbiškai orientuojantis į kuo platesnę auditoriją. Lietuvių auditorija buvo gana plati, bet kitataučiai leidėjai kurį laiką nepatikliai įsileido lietuvių kalbą, o mažuose miesteliuose dažnai ir nebuvo lietuvių, gebančių užsiimti šia veikla. Nacionalinės bibliografijos rengėjai, šiuo metu rengiantys 1905–1917 m. lietuviškų neautorinių smulkiųjų ir vaizduojamųjų spaudinių bibliografijos rodyklę, nustatė, kad tuo metu Lietuvoje buvo išleista ne mažiau kaip 880 atvirukų, turėjusių tekstų ir lietuvių kalba [2]. Tarp jų fiksuojami ir keturi atvirukai su Lentvario ir jo apylinkių vaizdais. Lyginant su kitais Lietuvos miestais, tai nėra didelis skaičius, bet čia ir lietuviškoji visuomenės dalis tuo metu stokojo aktyvumo, miestelis apskritai turėjo nedaug gyventojų, mažai buvo ir vietos įžymybių.
Viena iš populiariausių to meto atvirukų temų – atvirukai su miestų vaizdais. Tada vaizdus jau buvo galima kokybiškai atspausdinti naudojant įvairias spaudos technikas ir popierius. Dažniausiai atvirukų leidybai naudotas litografijos, rečiau chromolitografijos spaudos būdas, leidęs kokybiškiau perteikti fotografijas. Ne toks kokybiškas spaudos būdas buvo cinkografija. Taip spausdinti atvirukus buvo pigiau, leidėjai klišes pakartotinai galėjo naudoti iliustruojant knygas ir periodinius leidinius. Iškiliuoju spaudos būdu buvo spausdinami tekstiniai užrašai atvirukuose. Dažnai pasitaikė praktika to paties vaizdo atvirukuose pateikti užrašus skirtingomis kalbomis ir skirtingo turinio. Sudėtinga tiksliai datuoti atvirukus, nes jie dažnai buvo papildomais tiražais spausdinami pagal poreikį.
Žinomo Vilniaus inžinieriaus ir pramonininko Petro Vileišio (1851–1926) lėšomis, jo paties išlaikomoje dienraščio „Vilniaus žinios“ spaustuvėje 1906 m. pasirodė pirmasis lietuviškas Lentvario atvirukas „Geležinkelio tunelis pas Lintvarius („Lendvaravą“). Netoli Vilniaus“ su teksto vertimu į lenkų kalbą [3]. Tai buvo vienas iš 21 P. Vileišio išleistų Lietuvos vaizdų atvirukų. Vyravo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdai [1].
Šiuo atveju vaizdu pasirinktas žymusis geležinkelio tunelis, užbaigtas statyti 1861 m. Panerių kalvas kirtęs tunelis dabar vadinamas Panerių tuneliu, bet atvirukų leidėjai aiškumo dėlei pasirinko Vilniaus–Lentvario geležinkelio atkarpos įvardijimą. Tai buvo tik miestelio prieigos, kuriose, be tunelio, matyti tik geležinkelininko namelis. Fotografas spaudinyje nenurodytas, tad tai nebuvo autorinis darbas, nesistengta sukurti papildomos vertės, gaunamos pasitelkus žymų fotografą. Nespalvotas atvirukas kainavo vos 3 kapeikas [1]. Atviruko averse (arba vaizdo pusėje) tekstai buvo užrašyti lietuviškai ir lenkiškai, o adreso pusėje (arba reverse) pasirinktos prancūzų, rusų ir lietuvių kalbos. Rusų buvo valstybinė, o prancūzų – tarptautinė kalba.
Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu ir vėliau Lentvaris dažniausiai vadintas „Lendvarava“, bet atvirukų leidėjai jį siūlė vadinti „Lintvariai“. Šis pasiūlymas atspindi lietuviškoje visuomenėje kylančią vietovardžių lietuvinimo idėją. Daugelio miestų ir miestelių pavadinimai buvo iškraipyti, todėl lietuviai stengėsi juos atstatyti. Atvirukas buvo vienas iš būdų sužadinti domėjimąsi Lietuvos įdomybėmis, bet kartu buvo galima priminti ir apie lietuvių poziciją jautriais kalbos klausimais. Siūlymas neprigijo, nors kai kurios lietuviškų laikraščių redakcijos vartojo ir šią Lentvario formą [4].
Šaltiniai ir literatūra:
- Išėjo iš spaudos labai gražųs nauji atviri laiškai žymesnių Lietuvos vietų ir typų, „Vilniaus žinios“, 1906, rugs. 29 (Nr. 215), p. 4.
- Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas. Prieiga internetu: https://nbdb.libis.lt/
- „Vilniaus vaizdų atvirukai, 1897–1915“. Vilnius, [2019], p. 518, 519.
- „Viltis“, 1914, gegužės 31 (birželio 13) (nr. 118), p. 2,
Doc. dr. Tomas PETREIKIS, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
