Žiemos šventės – viena tų progų, kai ne tik ruošiami gausūs ir įmantrūs patiekalai, bet ir atitinkamai papuošiamas stalas, ištraukiami gražiausiai indai ir įrankiai. Pastarieji XIX a. pr. turėjo ne tik estetinę reikšmę, bet ir rodė tam tikrus socialinius įgūdžius: per šventes prie stalo susėdusieji pagal mokėjimą naudotis stalo įrankiais vertino brandą. Ne išimtis ir Lentvario Tiškevičiai, dideli galantai, apsupti stilingiausių to meto namų apyvokos daiktų iš užsienio.
Reikėtų akcentuoti, kad tuo metu įrankių komplektą vienam asmeniui galėjo sudaryti apie 20 vienetų. Vadinasi, ne tik žinoti, kada kurį stalo įrankį paimti, bet ir išmokti juo tinkamai naudotis, buvo tikras mokslas. Todėl nenuostabu, kad mokytis būdavo pradedama jau vaikystėje. To imdavosi šeimos guvernantė, atsakinga už pasiturinčių šeimų vaikų geras manieras ir užsienio kalbų mokėjimą.
Grafo Vladislovo vaikai prisiminė: „Guvernantė Jeanne stebėjo mūsų elgesį, šnibždėdama barė, taisė netinkamą laikyseną prie stalo, elegantišką įrankių valdymą ir dailų maisto ėmimą iš lėkščių. Jau ilgą laiką savo kambariuose ruošėmės šiam pasirodymui tarp vyresniųjų. Kalbėti prie stalo buvo draudžiama. Šypsotis taip pat. Į suaugusiųjų užduotus klausimus reikėjo atsakinėti mandagiai ir trumpai. Taip pat negalėjo užmiršti apie tai, kad nuostabiausiu ir skaniausiu patiekalu antrą kartą nebuvo galima pasivaišinti – visko tik po vieną porciją.“ [1]. Stalo etiketo vaikai mokydavosi ir tiesiogiai, ir žaisdami: tam tikslui Lentvario grafų vaikų lėlės turėjo auksinius stalo įrankius.
Tuo tarpu tikrieji įrankiai būdavo sidabriniai. Kaip matyti iš Adomo Miliausko kolekcijoje išlikusių įrankių su grafų Tiškevičių antspaudais, buvo populiarūs įmantrūs raižiniai, įrankių gamintojai leisdavo katalogus šiems raštams atvaizduoti. Minėtos kolekcijos įrankiai pagaminti XIX a. Prancūzijoje, todėl tikėtina, kad galėjo priklausyti ir Lentvario Tiškevičiams, iš savo nuolatinių išvykų po Europą mėgusių parsivežti įvairiausių suvenyrų ir daiktų, bei labai vertinusių italų, prancūzų ir anglų gaminius.
Nieko stebėtina ir tai, kad rūmuose buvo naudojamas prancūziškas servantas – staliukas ant ratukų, ant kurio buvo dedami pagrindiniam stalui reikalingi indai ir įrankiai. Taip pat iš Anglijos atkeliavę kavos staliukas ir vyno staliukas [1]. O jei manote, kad tiek ilgai mokiusis stalo etiketo nepasitaikydavo nesėkmių, klystate. Gana dažnai koks stalo įrankis išsprūsdavo iš rankų, todėl netoliese visada stovėjo Pembroko staliukas, kurio stalčiuose buvo laikomi atsarginiai stalo įrankiai. Įdomus faktas, kad tikroji Pembroko staliuko paskirtis buvo valgyti miegamajame. patogiai užverčiant stalo kraštus [2]. Bet Lentvaryje šis angliškas „išradimas“ įgavo kitą paskirtį.
Istorinės aplinkybės nebuvo palankios sidabriniams įrankiams išlikti, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek ir kokių įrankių turėjo Lentvario Tiškevičiai. O pastaruoju metu apskritai imta kalbėti apie sidabro žalą liečiantis su maistu. Todėl mūsų dienų tradicijos jau visai kitokios ir tik nedaugelyje vietų galime bent iš dalies įsivaizduoti, kokie iš tiesų svarbūs buvo stalo įrankiai mūsų praeities didikams.
Literatūros sąrašas:
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis. Iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018.
- Pembroke table. Britannica. Prieiga internetu: https://www.britannica.com/topic/table-furniture
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius