Būdamas solidaus amžiaus, atvykęs į Ameriką, Steponas Kairys 1956 m., stebėdamas JAV gyvenimą ir lygindamas Lietuvos ir JAV valstybių kūrimosi, savo vizijose jau „mato“ ateinančią Robotų epochą, ir robotizuotą Lietuvą taip pat.
JAV leidžiamo kairiųjų Amerikos lietuvių laikraščio „Keleivis“, kurį redagavo tarpukary buvęs ilgametis Šiaulių burmistras J. Sondeckis-Sonda, redakcijos kasmetinėje knygutėje „Keleivio KALENDORIUS 1957“ Stp. Kairys, J. Kaminsko vardu (Stp. Kairio oficiali pavardė JAV, D.K.) išspausdino straipsnį: „Robotų Revoliucija“, o 1960 m. laikraštyje „Keleivis“ – „Technika Amerikos ūkyje“. Čia Stp. Kairys savo vizijose jau mato tai, ką mes šiandien Europoje vadiname XXI-ojo amžiaus Ketvirtąja Technologine Revoliucija – Industry 4.0. Dėstoma apie tokį gamybos automatizacijos lygį, kai fabrikų „…prietaisai-automatai moka mašiną valdyti ir iš toli“, t.y. Robotai valdo Robotus. Jau aptariamos XXI amžiaus Dirbtinio Proto technologijos (1 pav.). Samprotaujama apie dėl to iškylančių socialinių problemų pasekmes, kurios, jo manymu, tikėtina, kad technologinės kūrybos keliu, bus išspręstos darbininkijos problemos išlaisvinant darbo žmogų nuo prievartos. Autorius apibendrina: „Jeigu tuo netikėtume, būtume blogi socialistai“.
Stp. Kairys iki pat mirties buvo ištikimas dar jaunystėje jame susiformavusiai demokratinio socializmo ideologijai ir, nuo jos neatskiriamos inžinerinio mąstymo – technologinio determinizmo filosofinei nuostatai.
http://dobilas.kirvelis.lt/istorija/33-reformacija-reformizmas-transhumanizmas
Apibendrinta XVI-XXI-jo amžių Žmonijos techno-kultūrinės raidos tendencijos – keturi radikalūs socialinės evoliucijos žingsniai (pagal D. Kirvelis, 2017)
Kur slypėjo Stepono Kairio minties galia ?
Stp. KAIRIO Lietuvos Valstybės vizija XX-jam amžiui pastatyta ant 11-kos giliai įleistų tvirtų, tarpusavy sistemiškai surištų idėjų pamatinių stulpų:
- Nepriklausomybės – „…programos minimum: Savystovi demokratiška respublika...“, kurią jis pamatė dar būdamas rusiškos Carinės Šiaulių berniukų gimnazijos mokiniu. Tai buvo tik ką, 1896 m. įkurtos Lietuviškos Social-demokratiškos Partijos Programos formulė, kurią Steponui, būnant dar gimnazistu, padėjo atrasti Raudonojo Grafo – Vladimiro Zubovo aplinkos žmogus – inžinerinio mąstymo Gubernijos ekonomas, socialistas Vincentas Janavičius;
- Lietuvybės – Anykščių-Utenos krašto ūkininko, šeimoje kalbančių tik lietuviškai, vaiko problema, iškilusi besimokant Palangos rusiškoje progimnazijoje kartu su Lietuvos ir Žemaitijos bajoriukais, kalbančiais tik lenkiškai niekinant kiauliaganių-lietuvių kalbą. Valstybė lietuvių kalbos pagrindu – tvirtai suformuluota Šiaulių gimnazijoje ir tvirtinama visą gyvenimą;
- Socializmo – išgirsta idėja iš Jono Biliūno, pamatyta dar Šiauliuose, tvirtinta Petrapilyje ir ištikimai įgyvendinama visą likusį gyvenimą;
- Demokratijos – kaip būtinybė suprasta formuojant jau nebe Lietuvišką, bet Lietuvos Socialdemokratų Partiją (LSDP), ypač Didžiojo Vilniaus Seimo periode bei vertinant Rusijos nedemokratinę socialdemokratiją;
- Pilietinės valstybės – bet ne bažnytinės visuomenės, tokios visuomenės, kurios gyvenimas paremtas mokslu, bet ne religinėmis dogmomis. Pajusta dar Palangoje, atsisakant kunigystės, užtvirtinta Šiaulių gimnazijoje ir studijuojant inžineriją Petrapilyje;
- Pramoninės (Industrinės) valstybės – kaip būtinybės matant Lietuvos pilnaverčio gyvenimo ateitį, įvertinus Lietuvos agrarinį technologinį-kultūrinį atsilikimą;
- Respublikos – valstybės, kurią turi valdyti ne karaliai, ne kunigaikščiai, bet pačių Valstybės žmonių iš savųjų tarpo išrinkti labiausiai tinkami, profesionaliai pasirengę, dori ir ištikimi žmonės;
- Savivaldos – kur vietinis valdymas patikėtinas taip pat pačių žmonių išsirinktai savivaldybei, bet ne bažnytiniams ar kitokiems komitetams;
- Technologinio determinizmo – nuostatos, kad socialinius santykius, jų raidą lemia ir vis labiau lems ateityje technologijos, inovacinė technokūryba, bet ne religijos ir ne ideologijos. Pajuto tai intuityviai, pasirinkdamas studijuoti inžineriją, o taip pat priimdamas Markso požiūrį į mechanizmų, mašinų ir technologijų lemiamą reikšmę visuomenės gyvenimui – tame matydamas marksizmo esmę. (Už tai Kairį kai kas vadino Lietuvos marksizmo Rabinu);
- Demokratinio socializmo – idealios industrinės visuotinos gerovės valstybės, įstatymais suderinančios visų socialinių sluoksnių orų, darnų ir kūrybingą technologinį tobulėjimą.
Visa tai apibendrinus – Stepono Kairio žodžiais būtų formuluota Lietuvos vizija – Pilietinė Demokratinio Socializmo Techno-kūrybos Respublika – Ekoinžinerinė Lietuva. O jau XXI-jam amžiui Stp. Kairys tikriausiai matytų Demokratinio Transhumanizmo Lietuvą.
http://dobilas.kirvelis.lt/files/DemTRANSHUMANISM_2020.pdf
Kokios reiškėsi ideologinės nuostatos kuriant Lietuvą?
Kuriant Lietuvos valstybę XX-jo a. pradžioje, 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir ypač 1917-1918 metais kovojant dėl Vasario 16 Akto formulės Lietuvos Taryboje, ir dar vėliau, Stp. Kairys buvo kairiųjų-„maištininkų“ lyderis, atstovaujantis to meto iškylančias Europoje reformizmo ideologines nuostatas (2 pav.). Reformizmas, kaip filosofinė neokantizmo koncepcija Europoje atsirado antroje XIX a. pusėje kvietimu – „Atgal prie Kanto“, ypač akcentuojant Kanto Etinį imparatyvą. Remiantis šia vokiečių filosofija buvo reformuotas revoliucinis marksizmas, atsisakant revoliucinių visuomeninės keitimo metodų, juos keičiant evoliuciniais žingsneliais, iš lėto, nuolatinėmis laipsniškomis, iš anksto suplanuotomis reformomis. Vėliau ši ideologinė nuostata tapo Vakarų Europos ir šiandien funkcionuojančia Europos Sąjungoje Demokratinio Socializmo doktrina.
Priešingą reformizmui, nepakankamai išgrynintą – konformistinę ideologiją Lietuvos Taryboje atstovavo Antanas Smetona. Liberalizmo atstovu buvo finansistas dr. Jurgis Šaulys, o tvirtą konservatyvią katalikizmo ideologiją prižiūrėjo dvasiškis Justinas Staugaitis. Patriarchas senukas dr. Jonas Basanavičius, kaip ir Stp. Kairys laisvamanis, nesigaudantis visų šių ideologinių ginčų peripetijose, visaip „tampomas“, atliko svarbiausią lemiamą misiją: – laimėjus mažumos – „keturių kairiųjų“ Vasario 16 Akto formulei, buvo psichologiškai tinkamas pirmininkauti pasirašant. Visų 20-ties LT narių, tvirtai be išlygų siekiančių Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo-sukūrimo, bet kiekvieno personalios pozicijos ateities vizijos Valstybėje – buvo visiškai kitokios. Ir tai lėmė Lietuvos tarpukario ir ne tik realų gyvenimą.
Stp. Kairio modernus to laikmečio socialinės raidos toliaregiškumas buvo akivaizdžiai matomas, bet ignoruojamas. Jau pirmaisiais Valstybės formavimo metais, pasivadinant, pagal socdemų programą – RESPUBLIKA. Formuojant Vasario 16 Akto formulę Stp. Kairys, nenorėdamas per daug erzinti dešiniųjų, nusileido dėl žodžio Respublika. Bet jau 1920 m. Laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje, ir vėliau, 1922 m. nuolatinės Lietuvos Konstitucijos pirmasis straipsnis bylojo – Lietuva Demokratinė Respublika. Žinoma – silpnai demokratine išbuvo tik nepilnus 5 metus.
Pagrindinė Stepono Kairio principinga nepalenkiamumo jėga slypi jo visuomenės raidos supratime ir ateinančio visuomenės gyvenimo teorinėje vizijoje – neprimityvioje inžinerinio mąstymo logikoje aiškinant visuomenės raidos dėsningumus – tikėjime filosofų vadinamu technologinio determinizmo dėsningumu.
Technologinis determinizmas – tai tokia mąstymo nuostata, kai technokūryba – technologijos ir technoprogresyvizmas yra laikomos visuomenės progresą varančiąja ir net valdančiąja jėga, ir kad būtent jos nulemia (determinuoja) istorinę žmonijos raidą. Atrodo, kad Stp. Kairys šį technologinio determinizmo požiūrį atrado pas ekonom-filosofą Karlą Marksą, kuris XIX šimtmečio vidury visa tai formulavo kitokiais, mums, studijavusiems „socialistiniame pokaryje“, gerai žinomais žodžiais: „Gamybinės jėgos lemia gamybinius santykius“. O jau XX a. pradžioje inžinierius Stp. Kairys „gamybines jėgas“ suprato kaip technologijas, o „gamybinius santykius“ – socialinę struktūrą bei politiką. Jo vizijoje jau tada buvo matoma, kad socialinio progreso variklis yra naujų inovatyvių technologijų inžinerinė kūryba ir įgyvendinimas, ir tik per šią kūrybą, neatskiriamai nuo mokslo, spręstinos žmonijos ir taip pat Lietuvos ekonominės bei socialinės problemos. To meto Lietuvoje tokią mąstyseną galėjo turėti tik inžinerinio išsilavinimo žmonės, ir Stp. Kairį taip mąstant galėjo suprasti nebent jo bičiulis inž. Vl. Sirutavičius, gal kažkiek humanitariškai kaip marksistas – Augustinas Janulaitis. Lietuvos Taryboje, kurioje dominavo humanitarinis, netgi religinis mąstymas, labiau žiūrintis į feodalinę Lietuvos praeitį. Stp. Kairio vizija į Lietuvą kaip XX a. pramoninę (industrinę) valstybę, negalėjo būti suprasta ne tik LT daugumos, bet ir jo bendraminčių „mažumos“. Artimiausias jam buvo valstietiškas demokratas Jonas Vileišis, bet ir jis daugiau mąstė, remdamasis moderniu Lietuvos agroūkiu, bet ne pramone. Nors vėliau, Kaune, jie kartu „ekoinžinierizavo“ Kauno miestą. Tokios technologinio determinizmo nuostatos ryškiai pradėjo reikštis XX a. antroje pusėje, kaip Karlo Raimundo Popperio (1902- 1994) sociologinis determinizmas, socialinė technologija, socialinė inžinerija. XXI amžiuje visa tai dar labiau išryškėja. Tai dirbtinio intelekto ir dirbtinės gyvybės technologijos, transformuojančios humanitarinę-humanistinę visuomenę į transhumanizmą. Akivaizdu, kad Lietuvos Taryboje Stp. Kairys buvo strategiškai mąstantis reformistas-inovatorius kietų konservatorių aplinkoje.
Kokią Lietuvą Stp. Kairys „matytų“ šiandien ?
Suprantama, klausimas retorinis. Neabejotina, Stp. Kairys būtų neabejingas šiandienos, XXI amžiaus, Lietuvos ir Europos technologinę modernizaciją įgyvendinant socialdemokratinių idėjų dvasioje perspektyvos. Būdamas giliai idėjinis reformistas, suprantantis, kad laikui bėgant nieks nestovi vietoje – viskas kinta, net ir idėjiniai pamatai, jis negalėtų būti konservatoriumi. Savo laiku Stp. Kairys natūraliai priėmė savo laikmečio XX a. Europos reformizmą (Lenino bolševikų smerkiamą oportunizmą-revizionizmą), suprato XVI a. Reformacijos esmę su to laikmečio XX a. humanizmo sampratos kaita, todėl natūraliai mąstė ir apie XXI amžiaus realią Robotizaciją. Kadangi dar XX a. pradžioje ir Vilniuje, ir Kaune S. Kairys aštriai susidūrė su ekologinės taršos problemomis ir buvo Lietuvos ekologinės inžinerijos pionierius, jam turėjo būti žinomi ir biologinių ekoinžinerinių taršos sprendimų keliai bei kitos panašios technologinių inovacijų idėjos. Bet iškyla klausimas, ar S. Kairys tada galėjo pagalvot apie visiškai kitokių – bioinžinerinių technologijų – atsiradimą, kurios jau radikaliai (iš esmės) spręs ekologinės taršos problemas – metalus, plastmases bei kitas tradicines išteklines gamybos grubios taršos žaliavas bei gamybos būdus pakeis atsinaujinančiomis biologinėmis-molekulinėmis – natūralios Gyvosios Gamtos technologijomis?
Pagal S. Kairio inovacinę prigimtį – žiūrėti į priekį, į ateitį – mąstyti revoliuciškai, įgyvendinti evoliuciškai – galime drąsiai teigti, jis, be jokios abejonės, nesvyruodamas priimtų šiandien keliamą XXI a. BIOINŽINERIJĄ – Sintetinę Biologiją, kaip neišvengiamą ir būtiną Lietuvos technosocialinę inovaciją. Suvienijus gyvybės inžineriją su socialine inžinerija, Lietuva, kaip bioinžinerinės kūrybos valstybė, jam būtų neišvengiama būtinybė. O taip pat būtų priimtina ir Kondratjevo-Shumpėterio socialinės-ekonominės Žmonijos raidos koncepcija. Ir gal net pritartų Valstybės valdymo neurokibernetiniam modeliui bei socialdemokratinės visuomenės evoliucijai į modernesnį valdymosi būdą – socialmeritokratiją.
Bet ypač įdomūs būtų Stp. Kairio samprotavimai apie pagrindines, prieš 100 metų jam buvusias svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės, laisvės, lietuvybės problemas, kai jau prieš 30 metų „išbėgom“ iš Tarybų Sąjungos ir jau vėl ~15 metų esame kitoje – Europos Sąjungoje, net ir kitame kariniame – NATO aljanse. Buvimas ES jam nebūtų naujiena, nes dar 1917-1918 metais Europos socialistų, tarp jų – ir Lietuvos socialdemokratų aplinkoje rimtai sklandė ir dabar sklando Jungtinių Europos Valstybių (JEV) idėja, net atmetant Lietuvos nepriklausomybę kaip jau nebeaktualią. Nes dar 1917 m. lietuviai socialdemokratai Petrograde, griuvus Rusijos imperijai, laukė griūnant Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų, planavo, kad kursis vieninga, panaši į JAV, Socialistinė Europos Tautų Sąjunga. Domintų, kaip šiandien, kai vis plačiau Europoje ir visame Pasaulyje svarstoma (ir net bandoma) Universaliųjų (Besąlyginių) Bazinių Pajamų įgyvendinimas (Basic Income – kiekvienam, jis dirba, ar ne, mokėti orias išmokas), priimtų šią tarsi komunizmo idėją Stp. Kairys? Dar jaunystėje išgirstą komunizmo idėją jis vertino tik kaip filosofinę Tomo Moro (1478–1535) Utopiją, tuo metu priimdamas ją realybėje kaip socializmą. Suprantama, klausimas retorinis. Bet, nesuklystume teigdami, socializmo žodžio, taip kaip jo nenori matyti ir girdėti, o tuo labiau perprasti jo esmės, jis nesibodėtų. Nes žodis soc-demokratija neša visuomenės, kurios gyvenimas organizuotas visuotinos tarpusavio pagalbos, bet ne konkurencijos, ne plėšros principais. Šis principas istoriškai socdemijos yra paimtas iš Romos katakombų krikščionybės. O kad istoriškai XX-jame amžiuje socializmas keliems dešimtmečiams kai kur išsigimė į bolševizmą, pseudo-komunizmą ar nacional-socializmą, tai reiškia, kad demokratinis socializmas, per klaidas, Žemėje ieškojo savos vietos. Ir kaip žinome, bent po Antrojo Pasaulinio karo susikūrė, ar vis dar tobulinasi tokios demokratijos gerovės valstybės Vakarų Europoje. Tai Skandinavijos ir ypač, kas mus labiausiai turėtų dominti – netoli mūsų, panašia kaip ir mūsų istorija, neseniai buvusioje už mus net vargingesnėje Suomijoje.
Gi katalikiškoji krikščionybė, kaip tam tikra ideologija, savo vargingą humaniško gyvenimo sklaidos istoriją pradėjusi Romos katakombose, pavirtusi konservatyvia ideologine Popiežiškaja Vatikano monarchija, siaubė visą Pasaulį šimtais ir tūkstantmečiais. Pradedant Aleksandrijos Bibliotekos sunaikinimu, Kryžiaus karais (~apie 200 metų siaubė ir mus), užkariaujant Pietų, Vidurinės ir net visos Amerikos tautas, XVII-jo a. Reformacijos karais, nusiaubusiais Europą, kurių atgarsiai Airijoje dar jaučiami ir šiandien.
Todėl XXI-jame amžiuje atėjo laikas į Žmonijos ateitį žiūrėti ne religijų, ne ideologijų, bet naujų technologijų kūrybos ir jų demokratinio įgyvendinimo keliu, taip, kaip kad stichiškai jautė, matė ir kūrė Lietuvą Steponas Kairys. 200 metų anksčiau panašiai mąstydamas mokslo, technologijų, švietimo vizijomis kūrė Jungtines Amerikos Valstijas, šiandien pagerbtas portretu ant 100 § (USD) banknoto – Bendžaminas Franklinas.
Apibendrinant galime neabejoti: taip, kaip Stp. Kairys XX amžiaus pradžioje matė tradicinės technokūrybos Lietuvą, ekoinžineriją, įgyvendindamas idėjas Lietuvoje ne tik inžineriškai, bet ir socialiai-politiškai (kurdamas ir vadovaudamas LSDP), tai, būdamas toks pat jaunas, panašaus inžinerinio mąstymo XXI amžiaus jaunuolis, jis būtų Bioinžinerijos kūrėjas mokslininkas bei politikas, šių naujų bio-psicho-technologijų įgyvendintojas, net kuriant atitinkamas Lietuvą gelbstinčias social-technologines struktūras, iš jų – transhumanistinę Lietuvos gyvybės partiją (LGP), kurios devizas būtų: „Lietuvos gyvybė gyvųjų technologijų ir principų idėjiniu pagrindu!“
http://dobilas.kirvelis.lt/files/Stp_KAIRIO_LIETUVOS_VIZIJA.pdf
Doc. dr. Dobilas KIRVELIS, Trakai
