Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos biologijos mokytoja Neringa Vaitkutė yra žinoma vaikų ir paauglių rašytoja, išleidusi per 10 knygų ir už savo kūrybinę veiklą gavusi ne vieną apdovanojimą. Šiemet dienos šviesą išvydo net dvi naujos jos knygos: „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“ bei „Klampynių kronikos. Pamiršti Dievai“. Ta proga „Klevų alėja“ uždavė rašytojai keletą klausimų.
Šie metai Jums prasidėjo labai produktyviai, jaunieji skaitytojai sulaukė net dviejų knygų, viena jų – „Klampynių kronikos. Pamiršti Dievai“. Ar tai garsiosios „Klampynių kronikos“ tęsinys? Ko gali tikėtis Jūsų ištikimieji gerbėjai ir ar ateityje planuojate sukurti dar šios trilogijos tęsinį?
Paskutinėje „Klampynių kronikų“ dalyje herojai jau gerokai ūgtelėję, bet tebegyvena įprastu Klampynių miestelio ritmu – nenuobodžiauja, susiduria su mitinėmis būtybėmis ir išgyvena ne vieną netikėtą ar net pavojingą nuotykį. Į miestelį atklysta keisti žavūs Šiaurės milžinai ir jų gudruolė sesuo, Agata pirmą kartą įsimyli, o Smiltė įsigyja labai neramų slaptą augintinį. Aringas netyčia prakeikia mamos bičiulę… Tai tikrai paskutinioji knyga apie Mažąsias Klampynes ir jų gyventojus. Su skaudančia širdimi turiu atsisveikinti. Mano viešnagė Klampynėse jau baigta.
Kita šiemet pasirodžiusi Jūsų parašyta knyga yra originaliu ir žaismingu pavadinimu „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“. Kaip gimė šis pasakojimas? Gal galite trumpai pristatyti apie ką yra kūrinys?
Aš jau seniai norėjau parašyti knygą apie šaunų agentą, kuriam tenka nelengva dalia: narplioti įvairias painias ir pavojingas mįsles bei dalyvauti itin slaptose misijose. Tačiau norėjosi ko nors neįprasto. Vieną dieną pagalvojau: o jei agentas turėtų apsimesti kažkuo, kas jam visai nepatinka? Jei jam išpultų nelaimė pabuvoti įsivaizduojamo draugo kailyje? Taip atsirado Jeronimas Dryžius – geriausias Padebesių karalystės seklys, kuriam tenka sunkus išbandymas. Pasipūtęs, gerbėjų dėmesio išlepintas slaptasis agentas priverstas tapti dešimtmetės mergaitės Upės įsivaizduojamu draugu. Jeronimas turi skubiai išsiaiškinti, kur prapuolė trys Įsivaizduojamų draugų departamento darbuotojai ir rasti bendrą kalbą su užsispyrusia, kandžia porininke, kuriai nerūpi jokie įsivaizduojami draugai.
Esate knygų ne tik autorė, bet ir dailininkė, o tai reiškia gebate ne tik rašyti, bet ir piešti. Iš kur imatės vizualinio įkvėpimo?
Niekada nesukau galvos dėl įkvėpimo paieškų. Mūza gali ir neateiti, o negaliu sėdėti be naujų iššūkių.
Jūs – labai kūrybinga asmenybė, tačiau universitete studijavote biologą. Kodėl pasirinkote būtent šias studijas? Kaip Jūsų gyvenime atsirado kūryba ir kaip bėgant laikui keitėsi santykis su ja?
Aš visada buvai smalsi. Man buvo įdomu, kaip veikia šis pasaulis ir visa, kas gyva. Kodėl medžiai nevalgo, driežai turi keturias kojas, o ne dvidešimt, kur ląstelėse slypi gyvybės kibirkštis? Lygiai taip pat man patiko piešti (piešiau per pamokas, o vėliau per paskaitas sąsiuvinių paraštėse), skaityti knygas ir svajoti apie neegzistuojančius pasaulius. Rašinėti savo malonumui pradėjau gal aštuonerių ir niekada į savo kūrybą nežiūrėjau rimtai iki to nykaus ir ilgo rudens, kai nusprendžiau sėsti ir parašyti knygą. Tai buvo spontaniškas sprendimas; dar vienas būdas pabėgti nuo kasdienybės nykumos, negalvoti apie augančių problemų gumulą ir minusinį balansą banko sąskaitoje. Kūryba vis dar teikia man malonumą ir aš vis dar joje slepiuosi nuo mokyklos, beprasmiškų popierių kalnų ir nuobodulio.
Esate išleidusi ne vieną knygą vaikams, pelnėte nemažai apdovanojimų. Pernai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė Jus Vaikų literatūros premijos laureate už subtilų ir išmoningą tikrovės perteikimą vaizdžia ir turtinga kalba apysakoje „Neišduosiu tavęs“ ir „Klampynių kronikos“. Iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo? Kaip nepritrūkstate naujų idėjų. Juk esate parašiusi iš viso jau 11 knygų.
Aš tik rašau rankraščius, knygų leidybos reikalais rūpinasi leidykla „Nieko rimto“. Kaip minėjau anksčiau, aš nelaukiu nei įkvėpimo, nei iškvėpimo. Viena yra kurti vaizdinius savo galvoje ir visai kas kita tuos vaizdinius išspausdinti. Reikia praleisti daugybę valandų prie kompiuterio, ignoruojant aplinkui vykstantį gyvenimą. Reikia aukoti miegą, laisvalaikį, kartais net pramogas. Įkvėpimo laukti – prabanga, kurios tikrai negaliu sau leisti. Aš rašau ir piešiu net tada, kai visos mūzos miega. Bijau perdegti, bet dar labiau bijau nespėti kažkokio mistinio „galbūt“.
Tradiciškai baigiant pokalbį norėčiau užduoti tipinį klausimą, ko galima tikėtis ateityje? Ar tai būtų jau parašytų knygų tęsiniai? O gal Jūsų mintyse kirba nepažinti veikėjai ir dar naujos istorijos?
Mano galvoje jau sukasi naujų knygų siužetai, tačiau jiems reikės palaukti – kol nepasibaigs nuotolinis mokymas, esu priversta riboti laiką prie kompiuterio. Ilsiuosi nuo jo piešdama iliustracijas. Tai irgi erdvė pabėgimui, tik kitokia.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Neringos Vaitkutės asmeninio archyvo
Daugiau: naujos knygos
