Niekam ne paslaptis, kad Lentvario Tiškevičiai mėgo svečius, todėl XIX a. pab.–XX a. pr. čia nuolat sukosi žymiausi to meto žmonės. Laukdavę traukinio persėdimo neretai užklysdavo į rūmus ir būdavo gausiai privaišinami čia pat užaugintomis gėrybėmis. Bet ne visi. Yra žinoma, kad Lentvario keliais kukliai vaikščiojo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, taip ir neužsukęs į rūmus. Tad kaip jis čia atsidūrė, kur keliavo ir ką veikė Lentvaryje?
1908 m. birželio 24 d. M. K. Čiurlionis iš Druskininkų parašė laišką savo sužadėtinei Sofijai Kymantaitei. Iš laiško aišku, kad mylimieji seniai nesimatė, bet „po kokių 10 dienų“ pagaliau susitiks. Iki to laiko M. K. Čiurlionis dar turėjo sutvarkyti kelis reikalus: „Sekmadienį [1908 m. birželio 28 d.] vakare išvažiuosiu į Kauną nuimti parodos, o iš ten į Palangą per Liepoją“ [2]. Tuo metu M. K. Čiurlionio paveikslai kabėjo Antroje lietuvių dailės parodoje, o Sofija jo laukė Palangoje ir laiškai adresuoti ten.
Vis dėlto kompozitorius ir dailininkas numatyto tikslo laiku nepasiekė, nes… įstrigo Lentvaryje. Birželio 28 d. S. Kymantaitei iš Lentvario išsiųstas atvirlaiškis su Trakų vaizdu ir trumpu tekstu: „Pavėlavau į rytinį traukinį. Diena buvo nuostabi, o dabar vakaras. Mačiau į Trakus vedantį kelią. Nepyk!“ (žr. nuotraukas, vert. Brigita Liachovič). Ši trumpa žinutė gana neblogai atskleidžia M. K. Čiurlionio asmenybę.
Pirmiausia pavėlavimas rodo, kad maestro buvo gana išsiblaškęs žmogus. Jau tuo metu Lentvario geležinkelio stotyje buvo svarbi taisyklė traukiniams niekada nevėluoti, todėl M. K. Čiurlionis turėjo tiksliai žinoti savo išvykimo laiką. Kita vertus, akivaizdu, kad tuo metu dar ir nebuvo visuotinai pripažinta asmenybė, nes už papildomą mokestį traukinį buvo galima kurį laiką užlaikyti arba net nusamdyti atskirą garvežį [3].
O ir pinigų tuo metu nebūta gausu, kaip rašė pats M. K. Čiurlionis Sofijai: „nuogąstaudamas galvoju, kaip aš ten pas Jus atvažiuosiu, juk aš beveik visai neturiu drabužių. Atrodau kaip paskutinis driskius – tai, žinoma, menkniekis, bet liūdina mane, ir žiauriai pykstu ant savęs už savo aplaidumą“ [2]. Tokiais aprėdais jis ir vaikščiojo po Lentvarį.
Galima daryti prielaidą, kad tuo metu ir grafams Tiškevičiams ši asmenybė nedarė įspūdžio, todėl M. K. Čiurlionis iki rūmų taip ir nenuėjo. O jei ir būtų nuėjęs – būtų nieko nepešęs, nes grafai 1908-ųjų vasarą praleido užsienyje ir tuo metu visa šeima atostogavo Italijoje – Riminyje [3].
Tuo metu Lentvario geležinkelio stotyje veikė restoranas ir du bufetai, bet M. K. Čiurlionis, tikėtina, pasirinko visą dieną pravaikščioti po apylinkes. Ir nenuostabu – 1908-ieji buvo vieni produktyviausių M. K. Čiurlionio kūryboje. Tais metais jis nutapė Žalčio sonatą, Vasaros sonatą, Jūros sonatą ir žvaigždžių sonatą [1], paremtas gamtos, iš kurios sėmėsi įkvėpimo ir gyvasties, vaizdiniais. O Trakų vaizdas atviraiškyje ir jų paminėjimas nebuvo atsitiktiniai: tai buvo ypatinga vieta M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės meilės istorijai, laiškuose minima ne kartą.
Ir galiausiai paskutinis trumpas, bet reikšmingas žodis – „nepyk“. Tuo metu įsimylėjėliai buvo ilgai nesimatę, todėl kiekviena diena turėjo atrodyti svarbi. Visgi tokį melancholišką toną Mikalojus Konstantinas taikė ir kituose laiškuose – tarsi jautėsi nevertas Sofijos ir dažnai jos atsiprašinėjo. Manytina, kad į vakarinį traukinį vis dėlto suspėjo, nes tą pačią dieną Kaune buvo nukabinta minėta paroda [2].
Naudota literatūra:
- Andrušytė-Žukienė, Rasa. Tapyba. Prieiga internetu: http://ciurlionis.eu/lt/tapyba/
- Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. Sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis. 1973. Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/konstantino-laiskai-sofijai/?fbclid=IwAR1BpTQmhMzZ-zmv0qgzDhOHX9Fm1Lr8067Rubz-S_P3vXDowamLUQz1ZG0
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, rankraštis, 2018.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
