Gyvenimas sovietinio deficito sąlygomis Lietuvoje nebuvo toks ir prastas, kai vietoje veikė lengvosios pramonės įmonės. Sovietų Sąjunga, nors ir kontroliavo ekonominį Lietuvos gyvenimą, bet vietoje priimami sprendimai dėl įmonių plėtros leido jas koncentruoti ne didmiesčiuose, o labiau paskirstyti po šalį. Atsirasdavo darbo ir mažesniuose miestuose, nebereikėdavo keltis į didmiesčius. Šių procesų nuošalyje nepaliko ir Lentvaris, kurio tekstilės pramonei didelę įtaką padarė Juozas Balčikonis.
Laisvesnio gyvenimo pokyčiai buvo įmanomi tik po Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino (1878–1953) mirties. Naujų veiklų žvalgėsi jaunasis Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedros vedėjas Juozas Balčikonis (1924–2010). Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių greitai karjeros laiptais pakilęs dailininkas, kurio absolventai tekstilininkai nuo 1954 m. metų buvo pelnę sąjunginius apdovanojimus, rodė valdžiai galimą lengvosios pramonės plėtros kelią. Apie lietuvišką kilimų fabriką kalbėta vis garsiau. Apie tai savo atsiminimuose rašė ir pats dailininkas.
Giedraitinės (Ramygalos valsčiuje) puodžiaus sūnus J. Balčikonis 1944 m. studijas pradėjo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Ne iškart jaunasis Teatro dekoracijų studijų lankytojas metė studijas universitete, bet tai padaryti pasiryžęs jas nutraukė ryžtingai. Tuo metu instituto Tekstilės studijai vadovavęs dailininkas Liudas Truikys (1904–1987), vydūnistas, prisiekęs Rytų meno gerbėjas, pakvietė J. Balčikonį į savo vedamą studiją.
„L. Truikys sakydavo, kad kompozicijos pagrindą sudaro ritmas. Daugiausia kalbėdavo apie rištinius kilimus, jų komponavimo ypatybes, davė dekoratyvinio meno esmės sampratą, įtikino, kad kilimų kompozicija yra plokštuminė, ne perspektyvinė – tai „austa siena“. Atnešdavo parodyti Viktoro Petravičiaus iliustruotą pasaką „Marti iš jaujos“, lietuvių liaudies meno (grafikos, tapybos, skulptūros, medžio drožinių), o liaudies audinių nepropagavo. Rodydavo Rytų meno pavyzdžius: kilimus, miniatiūras, skulptūras. Apie gobelenus nekalbėdavo. Nei viduramžių, nei vėlesnių laikų gobelenų pavyzdžių nerodydavo. Nekalbėdavo nei apie masinės paskirties audinius. Jis teigė, kad jei dailininkas mokės gerai sukomponuoti kilimą, tai gerai sukomponuos ir drabužinį bei portretinį audinį. Menininko neturi varžyti technika. Visi diplominiai darbai iki 1951 m. buvo atlikti rištine kilimų technika.“ [2]
Tekstilės katedra buvo kritikuojama, kad nesilaikoma socialinio realizmo, darbai neskiriami masinei gamyba, nevykdomi sovietiniai mokslo planai. Lietuvos dailininkams tekstilėje socialinį realizmą sudėtingai sekėsi prisijaukinti, ypač kai 1949 m. iš instituto buvo atleistas L. Truikys. Į jo vietą paskirtas Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) mažai šioje srityje nusimanė. Tuo metu J. Balčikonis buvo katedros vedėjo asistentas, rengė savo baigiamąjį darbą. J. Balčikoniui ir kitiems jo kolegoms 1950 m. ginantis baigiamuosius darbus, tikrintojai parodė didžiulį nepasitenkinimą. Apkaltintas formalizmu, iš darbo buvo atleistas net katedros vedėjas. Tikrintojams iš Maskvos atrodė, kad beveik visi darbai prasti. Jei jaunieji tekstilininkai norėjo ignoruoti socialinį realizmą, kuo jie ir buvo kaltinami, tai vienintelis kelias buvo rinktis rytietišką rišimo techniką. Deja, lietuvių liaudies tekstilės tradicijų tikrintojai nesuprato, šių tradicijų minėtasis L. Truikys taip pat nepropagavo, todėl žvilgsnis į Rytus buvo lengviausia alternatyva. Žinoma, ir ten buvo pageidaujama, kad būtų audžiami vadų portretai, bet masinėje gamyboje ši taisyklė negaliojo [2].
Asistentas J. Balčikonis, 1950 m. baigęs tekstilės specialybę, gavo pasiūlymą vadovauti Tekstilės katedrai. Kauno ir Vilniaus dailės institutus 1951 m. sujungus į Lietuvos dailės institutą, dailininkas persikėlė gyventi į Vilnių. Iš šių nelengvų potyrių J. Balčikonis išsinešė dvi tolesnės veiklos kryptis: Artimieji Rytai ir masinė gamyba. Jei ir toliau buvo norima dirbti institute, reikėjo neužkliūti vertintojams ir turėti ką parodyti gamybininkams, kur nukreipti būsimus specialistus.
J. Balčikonis, kurdamas tekstilės darbus ir mokydamas studentus, domėjosi lietuvių liaudies menu, ieškojo naujų kelių tekstilės naujovėmis. Vis dėlto vienintelę išeitį ir perspektyvą tuo metu radęs rytietiškoje rišimo technikoje, jis intensyviai keliavo po Artimuosius Rytus. Kelionėse užgimė kolekcionavimo aistra. J. Balčikonis savo namuose sukaupė nemažą rytietiškų, įvairias kultūrines tradicijas menančių kilimų kolekciją, buvo įsigijęs ir išskirtinių rištinių kilimų [1]. Rytietiško meno studijos ir turimi kolekciniai pavyzdžiai dailininkui leido ieškoti naujų idėjų. J. Balčikonis buvo vienintelis žmogus, rengęs kilimų dailininkus vieninteliam to meto tokio profilio fabrikui Lietuvoje „Lentvario kilimai“, bet pirma tokį fabriką reikėjo įkurti. Apie tai pats J. Balčikonis atsiminimuose rašė:
„Rankiniu būdu išaudėme rištinius grindų kilimus, kuriais susižavėjo Lengvosios pramonės ministerijos Tekstilės tresto inžinierius Algirdas Jurevičius. Su juo pasitarę nusprendėme steigti Lietuvoje kilimų fabriką. Išleidžiame tokius tekstilės absolventus, tad reikia jų įgūdžius panaudoti. Iš pradžių [1957 m] viskas gana sunkiai ėjo, nebuvo vietos. Lentvaryje, pagrindiniuose dvaro rūmuose, buvo sumontuotos staklės. Paskui pastatė kitus pastatus, o dvaro rūmuose paliko tik administraciją. Minėtoje 1961 m. Sąjunginėje lengvosios pramonės parodoje Maskvoje ir keli Lentvario kilimai buvo apdovanoti pirmąja vieta už geriausią meninę formą“ [2].
Lietuvos dailės institute į tekstilės specialybę nuo 1955 m. studentai buvo priimami kasmet. J. Balčikonio pastangomis ši specialybė institute buvo populiari, turinti glaudų santykį su gamyba. Studentai, baigę šias studijas, galėjo rinktis vietą Vilniuje „Audėjo“ kombinate arba 1957 m. įkurtuose „Lentvario kilimuose“. Tuo metu Sovietų Sąjungoje tai buvo antrasis (po Vitebsko) kilimų fabrikas ir pirmais Pabaltijyje. J. Balčikonio parengtų specialistų kelias dažnai vedė į Lentvarį. Vienas iš žinomiausių jo diplomantų buvo Anicentas Jonutis (g. 1935), fabrike išdirbęs 23 metus [4]. Čia keletui metų vietą rado ir dailininko sūnus Kęstutis Balčikonis (g. 1952), fabrike dirbęs 1975–1978 metais. Natūralu, kad be J. Balčikonio dėmesio, jo įžvalgų ir perduotų gebėjimų studentams kilimų fabriko idėjos kūnas nežinia ar būtų nusėdęs Lentvaryje.
Naudota literatūra:
- Būtėnaitė, Rūta. Kilimas: tarp meno ir dizaino objekto. Vilnius, 2015, p. 173–175. Prieiga internetu: https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:13789899/datastreams/MAIN/content
- Šatavičiūtė-Natalevičienė, Lijana. Juozas Balčikonis: biografija ir prisiminimai. 2001. Mo muziejus. Prieiga internetu: http://www.mmcentras.lt/juozas-balcikonis-biografija-ir-prisiminimai/78362
- Šatavičiūtė-Natalevičienė, Lijana. Juozas Balčikonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-balcikonis-1/
- Žilinskienė, Nijolė. Pusė amžiaus tekstilės baruose. Metraštis, 2012, t. 16, p. 82–101. Prieiga internetu: http://old.ldm.lt/LDM/PDF/Metrastis_16/Puse.pdf
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
