Poetė Eglė Baranauskaitė su mama. P.S. Krivicko nuotrauka
Povilas Sigitas Krivickas, Lentvaris
Esama atkakalių žmonių. Juos sutikti – didžiulė likimo dovana, kurią gauti tenka nedažnai. Šį kartą norisi papasakoti apie vieną tokį neeilinį atvejį.
„Pradėjau kurti devintoje klasėje, kai man buvo 17 metų. Pirmą eilėraštį skyriau rudeniui. Rašau apie tai, ką išgyvenu, kas mane stipriai sukrečia. Eilėraštį turiu subrandinti kaip vyną, todėl jis gali negimti ir iki pusės metų. Mama ir Palangos užimtumo centro darbuotojai padeda užrašyti eilėraščius. Pati negaliu rašyti ranka (dėl kūdikystėje persirgto cerebrinio paralyžiaus), rašau tik kompiuteriu su specialia pele,“ – prisistato skaitytojams palangiškė poetė Eglė Baranauskaitė. Praėjusį savaitgalį ji su tėvais Nijole ir Romu Baranauskais atvažiavo į Lentvarį, kad šio miesto bibliotekoje pristatytų savo trečiąjį poezijos rinkinį „Šilta-šalta“. Kodėl taip pavadinta knyga? Rinktinės sudarytojas Julius Kvedarauskas sakė, kad toks pavadinimas labai susijęs su Palangos miestu, kurortu. Juk dažnas vasarą vykstame į Palangą atvėsti purslojančios Baltijos bangose, o žiemą – ramiai pasivaikščioti, iš naujo išgyventi vasaros prisiminimus, kurie mus labai šildo.
Eglės Baranauskaitės poezijos rinkinio pristatymo Lentvaryje afiša
„Man yra svarbu, kad mane išgirstų, kad mano eilėraščiai nedulkėtų kampe. Kūryba bandau atkreipti į save dėmesį: kad aš esu, esu vertinga ir kažką galiu padaryti visuomenės labui. Kai pradėjau kurti, turėjau įrodinėti, kad tai mano, o ne mamos mintys. Taigi eilėraščiai – tai būdas susipažinti su manimi, pažinti mane,“- teigia Eglė. Tikra tiesa, nes pažinti Eglutę lakštutę, kaip ją pavadino vienas kalbėtojas, yra didelis džiaugsmas. Ji rašo verlibro stiliumi (pranc. vers libre – laisvosios eilės), kai žodžiai nerimuojami, o skamba patys iš savęs ir spinduliuoja prasmę. Štai eilėraštis „MANO DIENA“: „Jaučiuosi kaip žvaigždė tamsioj nakty,/ Tik kūnas uždarytas/ Auksiniame narve./ Noriu pabėgti į šaltą rūką./ Širdis dainuoja meilės ir laiko dainą.“ Pati Eglutė negali atitrūkti nuo ratinės kėdės ir „pabėgti į šaltą rūką“, tačiau:
Vaikystės pėdutėmis
Brendu per nuotrupas
Link savo gimtinės
Atmintyje mano žemės širdis
Pušis mena paslaptį
Žuvėdros ant mėlynos bangos
Krykštauja saulėlydžio peizaže
Suaugau
Išskrendu mintimis
Kur daugiau gyvenimo
Rašantiems verlibro stiliumi ne tiek svarbūs skyrybos ženklai, kiek grafinis žodžių ir eilučių išdėstymas. Todėl Eglutei artimas ir japoniškasis haiku posmavimas.
Iš tiesų poezija yra tai, kas padeda giliau pažvelgti į pasaulį, pakilti virš kasdienybės šurmulio, kurti, jausti ir dalintis savo išgyvenimais su kitais, ko taip reikia jaunam, pasaulį atvira širdimi priimančiam žmogui. Laiko riba, skausmas, laimė, gyvenimas – viskas sutelpa vos keliose eilutėse. Trumpi, bet gilūs posmai jaudina kiekvieną, kuris vos prisiliečia prie šios poetės kūrybos. „Eilėraštis neprideda. Jis atima visa tai, kas nereikalinga. Lieka nedaug žodžių, bet savų, išgyventų. Tokia yra Eglės poezija“, – kalbėjo knygelės sudarytojas, psichologas, lektorius Julius Kvedarauskas. Anot jo, Eglės poezija veda į tylą, kuri reikalinga visiems, besisukantiems kasdienybės ritme.
Nijolė Baranauskienė, Eglė Baranauskaitė, Julius Kvedarauskas, Dalia Bagdžiuvienė ir Aleksandras Šubinas poezijos popietėje. P.S.Krivicko nuotrauka
Viešnią iš Palangos šiltai sveikino Lentvario miesto bibliotekos vedėja Dalia Bagdžiuvienė. Poezijos rinkinio sudarytojo skanduojamas Eglės Baranauskaitės eiles lydėjo Ūlos Paliokaitės kanklių ir Aleksandro Šubino gitaros užburianti muzika. Renginio dalyviams nesinorėjo skirstytis.
