Atvirukas arba atvirlaiškis – kortelės formos spaudinys, siunčiamas be voko arba voke, šalia įprastinio laiško XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje tapo viena iš esminių tarpasmeninio bendravimo ir bendradarbiavimo priemonių. Tobulėjant spaudos technologijoms ir fotografijos technikai, XIX a. pabaigoje išryškėjo iliustruotų atvirukų poreikis. Lietuvoje maždaug nuo 1895 m. buvo leidžiami iliustruotieji atvirukai, dar vadinami meniniais. Originalūs atvirukai vaizdavo urbanistinio ir kaimiškojo kraštovaizdžio vietas, atskirus objektus (pilis ir kt.), etnografiją, istorines ir to meto žymias asmenybes, reprodukavo žinomų dailininkų kūrinius, sveikino gyventojus švenčių proga, teikė kalendorinę informaciją ir pan. Atvirukų tematika buvo plati, o jų poreikis vis didėjo, todėl kiekvienais metais Rusijos imperijoje radosi vis naujų leidėjų. Atvirukus leido fotografai, knygynai, specializuotos atvirukų leidybos bendrovės, organizacijos ir atskiri asmenys. XX a. pr. jau egzistavo legali ir nelegali atvirukų rinka. Bandymai kovoti su atvirukų piratavimu ir jų nelegaliu platinimu nebuvo sėkmingi, nes tai buvo masinė prekė.
Atviruko formatas atsirado dar XIX a. pab.: 9 x 14 cm (apvertus 14 x 9 cm). Vaizdas buvo maketuojamas pagal poreikį, jį atviruke pateikiant horizontaliai arba vertikaliai. Horizontalus sprendimas labiausiai tiko miestų, vietovių panoraminiams vaizdams, o vertikalus – portretams. Tai buvo tik tendencija, o ne taisyklė. Poligrafijos pramonė siūlė spaudos technologijų naujoves nespalvotiems ir spalvotiems atvirukams. Visi norėjo gražių atvirukų, bet ir jų kainos buvo didesnės. Atvirukų leidėjai, pagal Rusijoje galiojusią cenzūros ir spaudos tvarką, turėjo gauti raštišką fotografo ar dailininko leidimą reprodukuoti kūrinį. Lentvaris pateko ne į dailininkų, o į fotografų objektyvą, tad leidėjams reikėjo tartis tik su fotografais.
Atvirukų leidėjų akyse Lentvaris suvoktas kaip Vilniaus priemiestis, todėl leidžiant atvirukus Vilniui, į akiratį patekdavo ir jo apylinkės. Lentvario vardas į atvirukus pateko anksčiau nei miesto ar dvaro vaizdai. To meto didelis inžinerinis pasiekimas buvo 1861 m. iškastas Panerių traukinių tunelis. Jį 1904 m. pabaigoje pirmasis atviruke įamžino produktyvus Vilniaus atvirukų leidėjas Davydas Vizūnas. Leidėjas išleido ne mažiau kaip 61 Vilniui skirtų atvirukų seriją. Po trejų metų D. Vizūnas tą patį vaizdą pakartojo naujoje atvirukų serijoje. Po šio atviruko išleidimo daugiau leidėjas Lentvariu nebesidomėjo.
Atviruką su garsiuoju Panerių geležinkelio tuneliu 1906 m. išleido ir vilnietis inžinierius Petras Vileišis. Spausdino „Vilniaus žinių“ spaustuvė. Šis atvirukas priklausė 30 atvirukų rinkiniui, iš kurių po keturis buvo skirti Vilniui ir Trakams bei vienas Panerių tuneliui. Svarbus atviruko lituanistinis akcentas, nes leidėjas pirmą kartą bandė lietuviškai auditorijai pateikti ir Lentvario lietuviško vertimo atitikmenį, jį siūlydamas vadinti „Lintvariai arba Lendvarava“. Siūlymai neprigijo, bet pati intencija tuo metu buvo visuotinai svarbi lietuvinant Lietuvos miestų pavadinimus.
Vilnietis Ambraamas Fialko 1902 m. gavo leidimą užsiimti atvirukų leidyba ir atidaryti didmeninį jų prekybos sandėlį. A. Fialko veikė ir kaip leidėjas, ir kaip leidybos tarpininkas, padėdavęs vystyti leidybines veiklas fotografams ir kitiems leidėjams. Savo atvirukus jis žymėjo leidėjo ženklu su raidėmis „A. F. W“. Inicialais ir leidimo vietos santrumpa leido susiorientuoti identifikuojant A. Fialko leidinius. Iš viso jis išleido ne mažiau kaip 754 atvirukus. Tarp jų esama ir 6 su Lentvario vaizdais. Pirmasis Lentvario atvirukas, išleistas 1905–1906 m., vaizdavo ne miestelį ar rūmus, o kelią į Lentvarį (pakartotas apie 1906 m.).
Pamečiui pasirodė kiti A. Fialko atvirukai, vaizduojantys Lentvario ežerą ir Tiškevičių rūmus, parko dirbtinius krioklius, Hilerovičiaus viešbutį ir užeigą. Vilniaus atvirukų tyrinėtoja Dalia Keršytė atkreipė dėmesį, kad vertinant A. Fialko leidybos visumą, turėjo būti mažiausiai dar vienas atvirukas su Lentvario vaizdais. Jaltos istorijos ir literatūros muziejuje Kryme aptiktas nežinomas A. Fialko atvirukas. Tai vienintelis visiškai spalvotas atvirukas, vaizdavęs Lentvario ežero pakrantėje Tiškevičių rūmų fone vaikštinėjančius poilsiautojus.
Lentvariu susidomėjo ir žinomas Vilniaus atvirukų leidėjas Boleslovas Stadzevičius (1875–1947). Jis 1906–1909 m. išleido apie 200 atvirukų. B. Stadzevičiaus užsakymu Lentvario rūmus fiksavo žinomas Vilniaus fotografas Janas Hermanovičius. Leidėjas reprodukavo dvi J. Hermanovičiaus fotografijas. Dvi laidas turėjo ir atvirukas „Lentvaravo rūmai“. Pirmoje laidoje derinti pavadinimai lenkų ir lietuvių kalba, o trečioje – kalbų duetas papildytas ir rusišku pavadinimu. Antrasis atvirukas „Lentvaras“ išėjo dviem laidomis: lenkų ir lietuvių bei lenkų ir rusų kalbomis. Toks kalbų derinimas – retai pasitaikantis reiškinys atvirukų leidyboje, bet lietuvis leidėjas kitaip elgtis negalėjo: ieškojo būdų patenkinti tiek savo patriotinius jausmus, tiek suderinti tai su komerciniais interesais.
Kanceliarinių prekių parduotuvės savininkas vilnietis Antonis Žukovskis 1906–1907 m. pradėjo leisti atvirukus su Vilniaus ir Lentvario vaizdais. Leidėjas bendradarbiavo su Vilniaus fotografu V. Tomaševičiumi, ši informacija nurodyta pačiuose atvirukuose. A. Žukovskis Vilniaus ir apylinkių atvirukų iš viso išleido apie 80. Lentvariui buvo skirti keturi atvirukai, vaizdavę Tiškevičių rūmus ir Lentvario ežerą. Tiesa, jų galėjo būti ir daugiau, nes turimas vienas spalvotos laidos atvirukas, nusako, kad ir kiti nespalvoti atvirukai galėjo turėti spalvotas laidas.
Vieną Lentvario vaizdo atviruką išleido ir didžiausia Rusijoje veikusi labdaringa Šv. Eugenijos Raudonojo kryžiaus draugija. D. Keršytė nurodė, kad ji per savo aktyvios leidybinės veiklos metus (1896–1917) išleido 6406 atvirukus. Iš jų 79 buvo skirti Vilniaus, Trakų ir Lentvario vaizdams. Nors draugija dirbo su žinomais fotografais, bet leisdama Lentvariui skirtą atviruką bendradarbiavo su minėtuoju Vilniaus leidėju A. Fialko. Reprodukuotas vienas Lentvario rūmų vaizdas, fotografuotas iš kavinės „Rivjera“ pusės. Tiesa, kiek pakeistu pavadinimu, akcentuojant ne Tiškevičių rūmus, o artumą Vilniui ir pramoginę miestelio pusę.
Lentvario vaizdus leido ir kita žinoma Maskvoje 1907–1910 m. įsikūrusi atvirukų leidybos bendrovė „Spaudos kontrahentas“. Produktyvi bendrovės veikla susiklostė Aleksejui Suvorinui įsigijus kito leidėjo Dmitrijaus Jefimovo fotografijų negatyvų rinkinį. Bendrovė galėjo tiražuoti jau anksčiau leistus D. Jefimovui priklausiusius vaizdus, bet kartu dirbo ir su kitais fotografais. Atvirukus bendrovė turėjo išimtinę teisę platinti Rusijos imperijos geležinkelių stotyse. Leidėjas skyrė nemažai dėmesio Vilniaus, Trakų ir Lentvario vaizdams. Dalies atvirukų vaizdų žinomas autorius – maskvietis fotografas A. Jermakovas. Jis Lentvaryje lankėsi 1907 metais. „Spaudos kontrahento“ atvirukai išsiskiria ryškiai išreikšta reklamine dalimi, užrašuose ir vaizduose akcentuojant Tiškevičių kavinę „Rivjerą“. D. Keršytė identifikavo tris Lentvario atvirukus, bet esama ir dar vieno, pažymėto serijos numeriu 64.
„Spaudos kontrahentūra“ 1910 m. savo veiklą nutraukė, o jos turto paveldėtoju ir įpėdiniu tapo Aleksejus Suvorinas, su partneriais 1911 m. įkūręs „A. Suvorino ir Ko“ kontrahentūrą. Įmonė buvo perkelta į Maskvą ir ten tęsė savo veiklą. Naujajai įmonei užsitikrinus išimtinę teisę ir toliau prekiauti atvirukais geležinkelių stočių kioskuose, populiarios Vilniaus ir jo apylinkių serijos buvo perleidžiamos kasmet. Tiesa, tiražuojami fotografo A. Jermakovo vaizdai nebeturėjo reklaminės informacijos apie Tiškevičių kavinę „Rivjerą“, pavadinimai labiau atitiko vaizdų turinį.
Palei svarbiausias geležinkelio linijas stūksantys miestai ir miesteliai visada buvo įdomūs keliaujantiesiems, todėl ir atvirukai šiomis temomis buvo populiarūs. Lentvario atsiradimas atvirukuose buvo susijęs su Vilniaus miesto, kaip gubernijos sostinės, artumu. Vilnius ir jo apylinkės traukė tiek vietos, tiek Sankt Peterburgo bei Maskvos leidėjų dėmesį. Parenkant vaizdus atvirukams, kuriant įtaigius jų pavadinimus, svarbų vaidmenį vaidino grafų Tiškevičių ekonominės iniciatyvos. Tiškevičiai dominavo: gerai buvo matomi tiek jų rūmai, tiek kavinės „Rivjera“ aplinka. Lentvaryje buvo kuriamas kurorto įspūdis, o atvirukai savaime populiarino šią vietovę, nešdami naudą ir pripažinimą dvaro savininkams. Daugiatautės Rusijos imperijos atvirukų leidėjai šį miestą matė ne vien lenkišką ar rusišką, bet ir lietuvišką. Kalbų įvairovė atsispindi jų pavadinimuose. Senieji atvirukai sudaro svarbią mūsų paveldo dalį, kuris dar nėra iki galo surinktas ir ištirtas, tad ateityje dar gali išnirti ir mums nežinomų vaizdų, padėsiančių įsivaizduoti, kaip turistai ir miesto svečiai matė šį miestą pro traukinio langą ar išlipę pasivaikščioti.
Atvirukai slepia ir paslapčių. Jeigu gerai įsižiūrėtume į atvirukuose vaizduojamus žmones, tai pastebėtume besikartojantį pusamžį vyrą, su uniforma, juoda barzda ir plačia kepure. Kas tas žmogus? Esama ir lengviau įmenamų paslapčių. Atvirukai atspindi ir tautinius santykius. Pažvelkite į pono Hilerovičiaus lauko reklamą ir ten rasite tris kalbas, visiškai ignoruojant didžiausią etninę grupę tame krašte.
Šaltiniai ir literatūra:
Tomas Petreikis. Lentvario vaizdai pirmuosiuose lietuviškuose atvirukuose [elektroninis išteklius]. „Klevų alėja“, 2020, gruodžio 31. Prieiga internetu: http://www.klevualeja.lt/2020/12/31/lentvario-vaizdai-pirmuosiuose-lietuviskuose-atvirukuose/
Tomas Petreikis. Lentvario vardas pirmuosiuose lietuviškuose atvirukuose [elektroninis išteklius]. „Klevų alėja“, 2020, lapkričio 30. Prieiga internetu: http://www.klevualeja.lt/2020/11/30/lentvario-vardas-pirmuosiuose-lietuviskuose-atvirukuose/
„Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915“. Parengė Dalia Keršytė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, p. 203, 255, 361, 364, 384, 390, 422, 440, 468, 488, 489, 498, 515, 519, 566 ir kt.
Doc. dr. Tomas PETREIKIS, Vilniaus universitetas
