Kas turi nutikti, kad po 16 metų sėkmingo ir mėgstamo darbo brauktum brūkšnį ir išeitum į visišką nežinią – į tokį darbą, kurio niekada nesi bandęs? Lentvaryje gyvenanti Marija Mirončik, kuriai taip ir nutiko, sako, kad jos pokyčių variklis – prasmės paieškos. Būtent todėl trijų vaikų mama darbą prašmatniame sostinės grožio salone iškeitė į slaugos ligoninę Trakuose.
Daugybę metų Marija dirbo savo mėgstamą darbą – gražino moteris atlikdama manikiūrus gerai žinomame sostinės grožio salone. Nors darbas sekėsi puikiai – moteris įgijo tarptautinį trenerės diplomą, dirbo su aukštas pareigas užimančiomis moterimis, o užsirašyti Marijos paslaugoms naujoms klientėms buvo beveik neįmanoma – vis tik jau kuris laikas viduje kirbėjo noras daryti kažką daugiau, dirbti tokį darbą, kuriame galėtų labiau dalintis savo meile su kitais.
„Nuolat jaučiau norą dvasiškai augti, atrasti save kitame amplua, suvokiau, kad didžiausią džiaugsmą ir tikrąjį grožį kuria dvasiniai dalykai. Yra laikas gyvenime, kai gyveni norėdamas susikurti patogesnę buitį, užtikrinti pagrindinius šeimos poreikius. Kai pagaliau pavyksta tai realizuoti, gali labiau įsiklausyti į dvasinius dalykus ir vidinius troškinimus. Kai tai pajutau, tiksliai net nežinojau, ką galėčiau ar ką turėčiau daryti, kaip galėčiau išskleisti šį savo poreikį dovanoti džiaugsmą kitiems“, – sako 36-erių metų moteris.
Pirmą dieną – išbandymai
Marija sako, kad kai vieną dieną ji gavo pasiūlymą prisijungti prie Trakuose įsikūrusių slaugos namų „Addere Care“ komandos, per daug nenustebo. Nors pati darbo neieškojo ir nieko aktyvaus nedarė, tiesiog žinojo, kad norai ir svajonės pildosi, todėl slapta netgi laukė kažko panašaus.
Pasiūlymas dirbti senelių namuose Marijos neišgąsdino. Nors ligoninėje moteris buvo priimta į personalo paieškos specialistės pareigas, pirmąją darbo dieną Marijai buvo pasiūlyta padirbėti skyriuose – slaugyti senelius. Slaugyti šiuo atveju reiškė ne tik pabendrauti, bet ir maitinti, ir sauskelnes keisti.
„Seneliai ir kiti ligoniai, kurie „Addere Care“ namuose vadinami tiesiog svečiais, čia yra tai, aplink ką sukasi pasaulis. Todėl manau, kad tokia pradžia yra labai geras rodiklis, ar esi tinkamas dirbti šioje įstaigoje“, – sako Marija.
Darbas – lyg meilė iš pirmo žvilgsnio
Moteris sako, kad tokia pirmosios dienos patirtis jai sukėlė begales minčių… „Daug kam lovoje gulintys ir savo būtinaisiais poreikiais pasirūpinti negalintys senoliai yra tiesiog našta. Kur kas populiariau padėti vaikams. Bet žvelgiant į vaiko akis tu supranti, kad jie dar turi galimybių, jie turi laiko ir sveikatos. O seneliai… kai kada jie turi tik juos slaugančius žmones slaugos namuose. Supratau, kad mes visi esame vienodi Dievo vaikai. Su tokiomis pačiomis akimis ir poreikiais. Keičiasi tik kūnas, bet visiems vienodai reikia meilės, dėmesio ir to glėbio, kuriame būtų gera. Šiandien žvelgdama į senelius matau save. Sveikata – labai laikinas dalykas. Čia yra tikra tikrovė ir tai visiškas kontrastas mano buvusiam darbui“, – šiandien sako Marija, kuriai darbas slaugos ligoninėje primena meilę iš pirmo žvilgsnio.
Dovanoti savo laiką ir prisilietimą
Marija pastebi, kad svarbiausia net ne sauskelnių keitimas. Kur kas svarbiau yra žmogui dovanoti prisilietimą, tikrą apkabinimą. „Po pirmosios darbo dienos patyriau didelį džiaugsmą, kad yra tokios vietos, kaip šie slaugos namai. Man jie pasirodė kitokie. Žmonės čia nori dovanoti meilę. Aš stebėjausi, kad mūsų ligoniai čia taip prižiūrimi – jie sutvarkyti, prižiūrėti, neturi tų atstumiančių bruožų, kurie daugelį žmonių taip baugina. Man atrodo, labai svarbu dar ir tas, kad žmonėmis čia pasirūpina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Čia kasdien dirba sielovados specialistės, lankosi ir su seneliais bendrauja savanoriai, vyksta įvairūs užsiėmimai“, – apie švediška slaugos filosofija pagrįstas slaugos paslaugas sako Marija.
Išsaugoti seno žmogaus orumą
„Kai man sakė, kad šioje ligoninėje diegiami švediškos slaugos standartai, tiesą sakant, visiškai nežinojau, kokie jie. Dabar jau matau, kad svarbiausia – holistinis požiūris į žmogų ir į jo poreikius. Žmonės čia vadinami svečiais, ateinant į jų kambarį pasibeldžiama, visomis išgalėmis stengiamasi sukurti namų atmosferą ir pagarbų požiūrį į žmogų, į jo orumo išsaugojimą“, – pastebi Marija.
Nors tris vaikus auginanti moteris pripažįsta, kad dėl savo svajonės palikti sėkmingą ir gerai apmokamą darbą ir eiti į žinią, kai namuose auga trys mažamečiai, nėra taip paprasta, bet tikrai verta. „Kažkur esu skaičiusi, kad mes turime du gyvenimus. O antrasis prasideda tada, kai suprantame, kad turime tik vieną.“
