Daugelis į Lentvario dvarą atvykusių turistų pirmiausia užsuka į Tiškevičių dvaro rūmų parką, net nesusimąstydami, kad visai netoli, anapus tvenkinio, vasaromis virė triukšmingas gyvenimas. XIX a. pabaigoje priešais rūmus, palei tvenkinį, buvo sodas, trys oranžerijos (vasaros, žiemos ir naujoji) ir rūkykla. Pastatus jungė erdvus kiemas, į kurį buvo galima patekti keliu, šiuo metu tai Paežerio g. atšaka.
Baigus ilgai trukusią rūmų rekonstrukciją, apie 1900 m. grafai Vladislovas ir Marija Kristina Tiškevičiai nusprendė šalia vasarinės oranžerijos įkurti kavinę „Rivjerą“ (prancūziškai „Café Riviera“). Sumanymas nebuvo atsitiktinis: pro Lentvarį vyko nemažai traukinių, stotyje buvo persėdama, laukiama. Miestelyje nebuvo, kur užeiti, arba užeigos neatitiko turtingesnių keliautojų lūkesčių. Miestelyje vėliau įsikūrė ir Hilerowicziaus viešbutis su užeiga, bet jis buvo skirtas mažiau pasiturinčių miestelio svečių poreikiams.
Šiuo metu stovintys apleisti „Rivjeros“ pastatai nebeprimena to šurmulio, kuris kitados ten vyko, bet net ir tie architektūros likučiai vis dar atrodo įspūdingai. Paveldosaugininkai nustatė, kad raudonų plytų mūrų kavinės pastatas, turėjo erdvią salę su aukštomis lubomis. Išraiškingos kavinės fasadas papuoštas stačiakampiais bokšteliais. Pastato fasadą įrėmino dvi Atlantų skulptūros. Kitados fasado priekyje buvęs kalviškas, puošnus žibintui pakabinti skirtas kablys. Nakties metu lauko žibintas apšviesdavo akmenimis grįstą kiemą, rodė atvykėliams kelią.
Tiškevičiai, norėdami išgarsinti savo naująjį kurortą, ėmėsi išbandytų ir naujų reklamos priemonių. Pirma reikėjo pasirinkti ir išgarsinti kavinės pavadinimą. To meto aukštuomenės kalboje „rivjera“ reiškė poilsį, kuriuo buvo galima mėgautis Italijos ar Prancūzijos kurortinėse pakrantėse. Savininkų vaizduotėje Lentvaris turi ežero pakrantę, įkūrus kavinę ir iš sodo suformavus naują, atvėrus lankytojams tropinių augalų oranžeriją, viskas tarsi ir priminė tas Viduržemio jūros pakrantes. Idėja buvo gera, teliko kavinę tinkamai įrengti ir visą kompleksą išreklamuoti.
Iš to meto kavinės lauko vaizdo fotografijų matyti, kad jos erdvės plėstos. Vienaukščiai priestatai „Rivjerą“ supo iš abiejų pusių. Tikėtina, kad priestatuose buvo įsikūrusi virtuvė, skirta personalui. Kavinės funkcines erdves praplėtė erdvi medinė lauko terasa. Esant svečių antplūdžiui ar stebint pasirodymą, į lauką buvo išnešama kėdžių. Tad šioje kavinėje vasaros laiku buvo galima smagiai leisti laiką lauke, o orams atvėsus viskas persikeldavo į pastato vidų.
Mėgstantys pasivaikščioti galėjo naudotis prie kavinės esančiu parku. Pušyne buvo įrengta koplyčia su mediniais suolais norintiems prisėsti po atviru dangumi. Lentvaryje formavosi tarsi Vilniaus priemiestinis kurortas, o pati „Rivjera“ įgavo pramogų komplekso išvaizdą. Privati ir komercinė dvaro erdvės buvo atribotos, rūmų aplinką paliekant saviems, o svečiams siūlant „Rivjeros“ patogumus.
Į „Rivjerą“ buvo galima patekti sausumos keliu. Kavinės lankytojus vežikai pasiimdavo traukinių stotyje. Vos privažiavus kavinės prieigas pasitikdavo vartai su dideliu užrašu „CAFÉ RIVIERA“. Atvirukuose matomas sargo namelis nusakytų, kad lankymas buvo mokamas, palaikyta tvarka. To meto dvarų parkai nebuvo atveriami slampinėjantiems praeiviams, reikėjo turėti konkretų tikslą.
Prie kavinės buvo įrengęs ir prieplauką. Vandens pramogų pageidaujantys kavinės svečiai galėdavo po ežerą pasiplaukioti valtimi. Ne kartą tokie pasiplaukioti mėgstantys svečiai užfiksuoti fotografijose. Kavinės prieplaukos kampai puošti dviem didžiuliais gėlių vazonais. Prieplaukos kraštai dėl saugumo atitverti tvorele.
Rengiant reklamos kampanijos planą reikėjo atsižvelgti į tas priemones, kurios buvo veiksmingos, galinčios išryškinti siūlomas paslaugas. Pagrindinės to meto reklamos priemonės buvo periodinė spauda ir atvirukai. Reklama spaudoje sudarė dalį reklamos kompanijos, bet šiuo metu, neperžiūrėjus gausios Rusijos ir Lenkijos periodinės spaudos, negalima tiksliai atsakyti, kiek tuo rūpinosi Tiškevičiai. Žinoma tik tiek, kad prekybinė informacija apie dvaro ūkio parduodamas gėles, vaismedžius ir kitas gėrybes buvo skelbiama Varšuvos žurnaluose „Ogrodnik polski“ (1902, nr. 21; 1903, nr. 19) ir „Dobra Gospodyni“ (1904, nr. 3). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje be metrikų išlikusios spaudos iškarpos liudija, kad „Rivjeros“ aplinka ne kartą buvo patekusi į lenkiškos spaudos puslapius.
Pagrindinė to meto tarpasmeninės komunikacijos priemonė – atvirukas. Patekti į atvirukus ir platinti savo kurorto idėją nebuvo sunku: to meto atvirukų leidėjai žvalgėsi naujų objektų, idėjų ir verslo galimybių. Atvirukus su Lentvario vaizdais XX a. pr. leido Sankt Peterburgo, Maskvos ir Vilniaus leidėjai: Ambraamas Fialko, Davydas Vizūnas, Boleslovas Stadzevičius, Antonis Žukowskis ir Władisławas Borkowskis, Šv. Eugenijos Raudonojo kryžiaus draugija, „Spaudos kontrahentas“, A. Suvorino kontrahentūra ir Petras Vileišis. Didžioji dalis šių leidėjų rinkosi neutralesnius Lentvario įvardijimus, nekuriant aiškiai išreikšto kurorto įvaizdžio. Matyt, daugeliu atveju tokio specialaus pageidavimo leidėjai iš grafų nesulaukė.
Maždaug nuo 1907 m. Lentvario kaip rivjeros įvaizdis iškilo žinomo vilniečio leidėjo A. Fialko (1 atvirukas), Sankt Peterburge įsikūrusios Šv. Eugenijos Raudonojo kryžiaus draugijos (1) ir bendrovės „Spaudos kontrahentas“ (4) spaudiniuose. Labai svarbu, kad šį įvaizdį nuosekliai skleidė Maskvos spaudos bendrovė „Spaudos kontrahentas“. Bendrovė turėjo išimtinę teisę savo leidžiamus atvirukus platinti Rusijos geležinkelių sotyse. Keleiviai, įvairiose Rusijos imperijos stotyse įsigiję šių atvirukų, natūraliai galėjo susidomėti naujuoju, prie Vilniaus esančiu kurortu. Patys Tiškevičiai ir kavinės svečiai tikriausiai vietoje galėjo įsigyti Lentvario vaizdų atvirukų. Laiškeliai pasiekdavo gimines, pažįstamus, verslo partnerius ir taip plito žinia apie naująjį kurortą. Svarbu pažymėti, kad tarp Tiškevičių, A. Fialko ir „Spaudos kontrahento“ tikriausiai būta susitarimo, nes visi Lentvario atvirukai, net ir tie, kurie nevaizdavo kavinės „Rivjeros“ ir jos siūlomų pramogų, turėjo rivjeros įvardijimą. Uždaro parko vaizdų demonstracija nebuvo sąžininga, bet įdomūs vaizdai veikė kaip įtaigi reklamos priemonė. Vėliau, tikriausiai „Spaudos kontrahento“ ryšiams su Tiškevičiais nutrūkus, tie patys A. Jermakovo daryti dvaro vaizdai bendrovės įpėdinio „A. Suvorino ir Ko“ nuo 1910 m. buvo tiražuojami be „Rivjeros“ įvardijimo.
Iš „Spaudos kontrahento“ užsakymu 1907 m. Lentvaryje besilankiusio maskviečio fotografo A. Jermakovo buvo ir papildomos naudos. Darbo artelė „Mokslo ir švietimo naujienos“ išleido šio fotografo stereoskopinių atvaizdų rinkinį, į kurį pateko Vilniaus, Naujosios Vilnios ir Lentvario fotografijos. Stereoskopinė fotografijos technologija leido sukurti erdvius vaizdus, išgaunamus stebint fotografiją per specialius akinius. Lentvario patekimas į tuo metu populiarėjančią fotografijos pramogą reikšmingas suvokiant pastangas populiarinti šį naujai gimstantį kurortą.
Grafas V. Tiškevičius siekė lankytojus į „Rivjerą“ pritraukti įvairiais renginiais. Koncertuojantis neapolietiškas ansamblis, atvykstančios teatro trupės, šviečiančios valtys ežere, net plūduriuojanti teatro scena ežere, mėgėjų dviračių lenktynės sudarė pramoginio gyvenimo foną. V. Tiškevičiaus ryžtą stebinti atvykstančius poilsiautojus liudija išlikęs kavinės reklaminis plakatas. Lietuvoje iki 1913 m. spaustuvės neturėjo spalvotosios spaudos įrangos, todėl neatsitiktinai grafas kreipėsi į R. Golikės ir A. Vilborgo chromolitografiją Sankt Peterburge. Reklaminių plakatų, kuriuose būtų taip šmaikščiai reklamuojama kavinė, tikriausiai nebuvo tiek jau ir daug visoje plačiojoje Rusijoje. Įprastai Lietuvoje plakatai buvo leidžiami meno ir ūkio parodoms. Tai vienadieniai spaudiniai, o šis tokio neprimena. Apie Lietuvos komercinių įmonių reklaminių plakatų egzistavimą iki šiol nežinota.
Lentvario savininkas V. Tiškevičius, nors ir buvo taikaus būdo, bet šiame plakate vaizduojamas prancūziškų imtynių stiliumi įveikiantis pats save. Šis stilius Lietuvoje pradėjo populiarėti apie 1907 metus, tad pasirinktas siužetas irgi buvo gana įdomus ir akį traukiantis vaizdinys. Reklamoje dominuojanti raudona spalva dar labiau sustiprina tą šokiruojantį kovos įspūdį. Kavinė nebuvo ringas, o joje imtynės ar rimtesnės svečių muštynės nevyko, tai buvo kultūringų žmonių poilsio vieta, todėl daugelis žiūrovų turėjo užduoti sau klausimą, ką Vladislovas nori pasakyti? Manyčiau, kad norėta subtiliai pranešti: „Jūs dar nežinote, kas Jūsų laukia Tiškevičių kavinėje „Rivjera“. Savininkas pasistengs nustebinti, net jei reikės įveikti save.“
Nepaisant grafų Tiškevičių pastangų plačiai išreklamuoti „Rivjeros“ pramogų kompleksą, Lentvaryje negailestingas Pirmasis pasaulinis karas ir po jo atėjusios negandos visiškai pakeitė šios vietos istoriją. Lentvaris netapo naująja rivjera, o kavinės pastatai, neįgavę naujų paskirčių, po truputį irsta.
Šaltiniai ir literatūra:
Kultūros paveldo registras. Prieiga internetu: https://kvr.kpd.lt/
L. Balėnaitė. „Lentvario dvaras: istoriniai tyrimai. Vilniaus apskrities archyvas, f. 1019, ap. 11, b. 3253.
Ž. Krūminytės surinkta medžiaga apie Lentvario dvarą. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio archyvas
„Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915“. Parengė Dalia Keršytė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, p. 203, 255, 361, 364, 384, 390, 422, 440, 468, 488, 489, 498, 515, 519, 566 ir kt.
Dainius Junevičius. Muziejuose ir privačiuose rinkiniuose saugomų Lietuvos erdvinių nuotraukų tyrimų ir sklaidos projektas. „Lietuvos muziejų rinkiniai“, 2017, nr. 16, p. 13–16.
Giedrė Petreikienė. Kavinė „Rivjera“ – pramogų oazė kurortiniame Lentvaryje [elektroninis išteklius]. „Klevų alėja“, 2019, vasario 28. Prieiga internetu: http://www.klevualeja.lt/2019/02/28/kavine-rivjera-pramogu-oaze-kurortiniame-lentvaryje/
Doc. dr. Tomas PETREIKIS, Vilniaus universitetas
