Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kroniką redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veiklą praleido lageriuose ir kalėjimuose.
Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido žinios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.
Šiandien kardinolas S. Tamkevičius ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto persekiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvei.
Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos metais. Ką Jums reiškia toks Seimo sprendimas?
Šis Seimo įvertinimas – metų paskelbimas Katalikų Bažnyčios Kronikos metais – yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos prisilietė, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Tai to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas Kronikos redaktorius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Bažnyčia, ir Lietuva.
Kai leidote Katalikų Bažnyčios Kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, buvote ir patys persekiojami. Kas Jums teikė stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?
Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties at trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, kad Lietuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima perspektyva. O stiprybės teikė tikėjimas.
Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo, platinimo, buvo tikėjimo žmonės. Jie ne tik Lietuvą mylėjo, jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir buvo Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės.
Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami. Tačiau vyko ir arši ideologinė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?
Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai priešu numeris vienas tapo Bažnyčia. Manau, kad jie labai teisingai pramatė, kad kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol jiems nepasiseks performuoti žmogaus į homo sovieticus. Todėl jie darė viską, kad Bažnyčios įtaka būtų minimalizuota. Tam naudojo labai konkrečias priemones.
Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, kad nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus, kai per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų.
Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.
Ideologinė kova ir propaganda, sakiusi, kad religija prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tik tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Tose šeimose, kur buvo tikėjimas, ta visa propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.
Buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus.
Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau susiduriame su situacijomis, kad apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kai kurios šalys pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, remiantis kuriuo kai kur prasidėjo krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, kad krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes, taigi Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronių vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?
Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje – Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse.
Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Visiškai panašu, kaip du vandens lašai.
Tada marksistinė ideologija kaip buldozeris ėjo per žmonių protus, žmonės buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideologijos. Žmonės negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti.
Panašiai ir šiandien. Gali ką nori tikėti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra marksistinė ideologija ir ten liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiam žmogui taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Vakarų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai kažką pasakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai apgailėtinas reiškinys, bet tai mūsų dienų tikrovė.
Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, kas galima kalbėti, kas negalima.
Matyt neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 metais kalbėjo apie realityvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizcijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?
Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie realityvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir aš esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos.
O objektyvi tiesa visada remiasi į Dievą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. O kada pašalinamas Dievas, tuomet lieka tiktai žmogaus „aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Benediktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip realityvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip aš tikiu, kaip manau. Tai labai povojinga visuomenei.
Galbūt šios tendencijos labiau pavojingos Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priepaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu.
Galbūt Vakaruose žmonės nepatyrę religinės priespaudos sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas. Ir čia Bažnyčios vaidmuo tampa labai svarbus?
Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliuliuojamas. Jam įteigiama, kad pačios didžiausios vertybės – pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, bet jis nelabai girdimas, jo nenorima girdėti.
Žmogaus tokia jau prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Šitas reiškinys, deja, skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipt jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku.
Kardinole, Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga. Žmonės buriasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūriniu pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir taip visu savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl?
Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku. Į Lietuvą ideologinė kolonizacija dar tik ateina. Norėčiau, kad ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes būsime diskriminuojami už garsiai pasakytą tiesos žodį, būsime kaltinami, jog kalbame neapykantos kalba…
Išgirdęs, kad kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Manau, kad tokia profesinė sąjunga labai reikalinga ir aktuali. Linkiu, kad ji stiprėtų ir augtų. Manau, ateityje mes džiaugsimės, kad laiku ją įkūrėme.
Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis –paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?
Šiluvos deklaracija buvo paskelbta laiku. Matome, kaip visos marksistinės idėjos keliauja per pasaulį ir ateina į Lietuvą. Mąstantys dvasininkai ir pasauliečiai mato, kokios problemos atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek kairuojantys katalikai, ar kad joje pasakyta per daug. Čia nėra per daug.
Evangelija yra pakankamai radikali ir Šiluvos deklaracija nėra nė kiek radikalesnė už Evangeliją. Deklaracijoje sudėti visi taškai, kaip mes turime žiūrėti į gyvybę, santuoką, žmogaus lytiškumą.
Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų… Kaip manote, ar mes galime išlikti?
Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, kad Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Man atrodo, ji sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų. Tada buvo išorinė didelė grėsmė, bet mes savo dvasia buvome pakankamai tvirti.
Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimas, Lietuva nyksta fiziškai; jei per dešimt metų Lietuvoje sumažėja gyventojų tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, tai žvelgiant į ateitį Lietuvos ateitis atrodo gana miglotai.
Bet. Tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Taip, kaip anuomet, daug kas atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėmė. Kai žmogus pozityviai veikia, tada ir Dievas padeda.
Manau, kad ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti Tikėjimą, išsaugoti Viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga čia ir šiuo metu.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.
Kalbino Regina Statkuvienė
Dianos Karvelienės nuotr.
