V. Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Bakaloriškių kaime (Onuškio vlsč. Trakų apskr.). Daugiavaikėje Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo net devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukros. Vaclovas buvo pats jauniausias. Jis buvo labai gabus, mėgo drožinėti, dainuoti, skaityti. Nors mokslai sekėsi gerai, bet baigė tik 6 pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą.
Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais gynėjais saugojo kaimą nuo sovietinių diversantų plėšikavimo. 1943 m. kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. rugsėjo 1 d. V. Voveris išėjo partizanauti. Jo būrio, kuris pasivadino „Geležiniu vilku“, branduolį sudarė tie patys kovotojai, dalyvavę savisaugos grupėje. Iš pradžių jame buvo apie 20 narių, vėliau gretos augo. Būrys veikė Onuškio, Alovės, Daugų apylinkėse. 1948 m. V. Voveris-Žaibas buvo paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu, vėliau apygardos vado pavaduotoju.
Žaibas – aktyvus kovotojas
V.Voveris-Žaibas buvo veiklus, aktyvus ir drąsus vadas, puikus partizaninės veiklos strategas, partizanai juo pasitikėjo. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Jo būrys niekada nevengė aktyvių kovos veiksmų. Didžiausios kautynės vyko 1945 m. vasario 7 d. Onuškio valsčiuje prie Miguičionių kaimo, 1945 m. vasario 23 d. Daugų valsčiuje prie Kančėnų kaimo, 1945 m. birželio 14 d. Varčios miške ir kt. 1948 m. spalio 27 d. prie Grendavės kaimo sunaikintas beveik visas Onuškio valsčiaus garnizonas.
Tačiau gabus partizanų strategas prieš klastą pasirodė bejėgis. Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį Kalesninkų miške (Alytaus r.) išdavė MGB agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys.
V.Voveris-Žaibas žuvo 1949 m. kovo 7 d. Po mirties jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam suteiktas Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio vardas.
Visą straipsnį galima skaityti paspaudus ŠIĄ nuorodą:
