Brangūs Lietuvos žmonės,
sveikinu Jus su Vasario 16-ąja – pakilaus džiugesio ir pasididžiavimo savo šalimi diena.
Prieš 104 metus Lietuvos Tarybos priimtas sprendimas atkurti Lietuvos valstybę buvo nepaprastas – ilgai lauktas ir svajotas – įvykis. Modernią valstybę pirmiausia reikėjo išsvajoti, tada paskelbti, suderėti, paversti kūnu, sustiprinti ir apginti. Iš drąsios kelių asmenų idėjos ji turėjo virsti jaukiais ir saugiais visų Lietuvos žmonių namais. Tam prireikė ir daug laiko, ir bendrų pastangų.
Kuklią ugnelę, užkurtą „Aušros“ ir „Varpo“ puslapiuose, ilgus metus saugojo labiausiai pasišventę patriotai. Giliai išjausta Tėvynės meilė iš pradžių šildė nedaugelį, kol galiausiai prasiveržė galinga karių savanorių ir daugelio kitų Lietuvos kūrėjų jėga.
Vasario 16-osios Aktas ne tik atspindėjo bundančią tautos vienybę, bet ir ją kūrė. Tai nebuvo prigimtinė, amžina, iš anksto nulemta signatarų ar visų piliečių vienovė. Tautos vienybė pamažu radosi kaip priešybių sąjunga, nuolat maitinama Lietuvos šviesuolių diskusijų, derybų ir kompromisų.
Iki šios dienos mes labiausiai branginame – ir švenčiame – ne sudėtingą, kartais dramatišką kelionę į Nepriklausomybę, o patį rezultatą – atkurtą ir apgintą Lietuvos valstybingumą.
To meto politinių jėgų atstovai rado bendrą kalbą, nors skirtingai žvelgė į atkurtos valstybės laukiančius uždavinius.
Būtent toks sutarimas ir tokia vienybė – ne gauta dovanų ar primesta iš viršaus, o sunkiai suderėta, iškovota ir apginta – yra gražiausia Vasario 16-osios pamoka.
Ši šventė yra visų mūsų energijos, jausmų ir meilės lydinys, tad ir atsakingi už ją esame visi. Niekas neturi teisės jos savintis ar dalinti.
Pripažįstu, Lietuvai šiandien nelengva. Priežasčių surastume tūkstančius tiek šalies viduje, tiek išorėje. Tačiau man Vasario 16-oji yra ne tik šios dienos fotografija, bet ir proga pažvelgti į ateitį. Šviesi Tėvynės vizija įkvėpė mūsų valstybės kūrėjus prieš šimtmetį, ji, neabejoju, gyvuoja ir kiekvieno Lietuvos žmogaus širdyje.
Būtent tokios Lietuvos idėja yra mūsų vienybės pradžių pradžia, mūsų pastangų bendrasis vardiklis.
Tačiau vienybė pati neateina, jos neįmanoma įsigyti ar įvesti dekretais. Jai reikia pasiruošti. Išmokti ne tik klausyti, bet ir girdėti. Ištiesti ranką žmogui, su kuriuo nesutinki. Matyti prasmę ir jėgą to, kas mus jungia šiandien ir kas jungs rytoj.
Todėl šiandien, šioje istorinėje aikštėje, kviečiu visus ir kiekvieną atidėti į šalį nuoskaudas, pyktį ir abejones. Dar turime jėgų kurti taikaus susitarimo, o ne priešpriešos Lietuvą. Dar turime gebėjimų grįsti sprendimus bendradarbiavimu, o ne primityviu kažkieno valios primetimu.
Atėjo diena, kai daugiau nebegalime nuodyti vienas kito kirčiais iš pasalų. Ateinančios kartos viso šito nesupras ir tikrai neatleis. Tad nusipurtykime visas šias apnašas ir eikime į priekį. Juk turime tik vieną valstybę ir jos vardas Lietuva!
Gražios šventės mums visiems!
