Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai dalyvavo pasieniečio Jurgio Kybarto 91-ųjų žūties metinių minėjime.
Spalio 4-ąją žuvusio pasieniečio atminimą pagerbė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas Andrius Kazlauskas, pasieniečiai, Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko vadovai, Pasieniečių klubo atstovai, Baltamiškio bendruomenės narys, mokiniai ir kiti svečiai.
Į garbės sargybą prie paminklo stojo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių ir Kenos pasienio užkardų pasieniečiai, jiems vadovavo Lavoriškių pasienio užkardos vado pavaduotojas Deimantas Gurstis. Minėjimo ceremonija pradėta prie Jurgio Kybarto kapo, esančio Vievio kapinėse. Čia susirinkę renginio svečiai padėjo gėles ir uždegę žvakutes pasieniečio atminimą pagerbė tylos minute.
Vėliau minėjimas tęsėsi Baltamiškio kaime, Vievio rajone, – pasieniečio Jurgio Kybarto žūties vietoje. Nuaidėjus atminimo salvėms, žodį tarė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas Andrius Kazlauskas kalbėdamas apie istoriją, didvyrius, įkvėpusius ir saugojusius mūsų saugumą: ,,Ir net tada, kai J. Kybartas šiuose miškuose ėjo į paskutinį savo gyvenime susitikimą, iki paskutinės akimirkos jis liko ištikimas savo priesaikai. Ryžtingai ir pasiaukojamai. Kilniai ir išdidžiai/ Todėl kaskart, kai susiduriame su iššūkiais, kai eilinį kartą su nerimu žvalgomės į tai, ką gali atnešti rytojus, kai kaupiame jėgas, tikėdamiesi, kad jų neprireiks žūtbūtinei kovai, mes galime atsiremti į šio pasieniečio gyvenimo istoriją ir semtis iš jos įkvėpimo”.
Elektrėnų savivaldybės ir Neries regioninio parko atstovai linkėjo, kad Jurgio Kybarto gyvenimo pavyzdys parodytų mums pareigos tėvynei prasmingumą.
Spalio 4 d. suėjo 91-eri, kuomet tarnybos vietoje buvo nužudytas Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas. Lenkų pasieniečiai jį nužudė 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, kur dabar yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimas. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis. Šiandien toks sienos žymėjimo ženklas gali sukelti šypseną ir atrodyti kiek neįprastai. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė savo galvą už Lietuvą. Toks likimas ištiko ir J. Kybartą.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos
Vilniaus pasienio rinktinės informacija
