Pirmasis pasaulinis karas įtraukė Rusijos ir Vokietijos kariuomenę į atvirą karinį konfliktą, kurio vaizdinis palikimas iki šios dienos džiugina muziejininkus ir filokartijos mėgėjus. Karas atskleidė ir išryškino propagandos mašinos įtaką masėms. Rusai ir vokiečiai labai daug dėmesio skyrė vaizdiniam karo aprašymui. Visada buvo smagiau nerūpestingai mėgautis vaizdais, nei skaityti palyginti nuobodžias karo korespondentų naujienas. Leisti iliustruotieji žurnalai, kuriuose teksto buvo mažai, bet fotografijos pasakojo apie lemtingus mūšius, karo vadus, užgrobtus miestus, užkariautų kraštų žmones ir t. t.
Rusijoje 1914 m. pabaigoje buvo pradėtas leisti fotografinis žurnalas „Великая война въ образах и картинахъ“ (leistas iki 1917 m.). Vokietijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Berlyne 1914 m. vasario mėn. buvo įkurta Vokietijos užjūrio tarnyba „Transocean“. Ji atliko Vokietijos naujienų tarnybos vaidmenį, karo metais aktyviai užsiimdama propaganda. Ši tarnyba kartu su Georgu Stilke 1915 m. Berlyne pradėjo leisti fotografijos mėnesinį žurnalą „Der grosse Krieg in Bildern“ (1915–1918). Žurnalo šerdį sudarė karo įvykių fotografijos su trumpais aprašymais daugeliu Europos kalbų. Žurnalas platintas Europos ir Vokietijos sąjunginėse šalyse, tiražas buvęs 50 tūkst. egzempliorių. Nuo 1916 m. leista Rytų Europai skirta žurnalo laida su papildomais tekstais lietuvių, latvių, lenkų, jidiš ir baltarusių kalbomis. Tokių žurnalų Vokietijoje leista ir daugiau: „Illustrierte Geschichte des Weltkrieges“ (1914–1918), „Kriegsbilder“ (1914–1918) ir kt. Fotografijos leidiniai buvo patogi erdvė atsirasti profesionalioms fotografijoms, kurių pagrindu buvo leidžiami iliustruotieji atvirukai.
Karo metais atsirado ir propagandinių atvirukų, kuriuose rusai šaipėsi iš priešininkų – Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos vadovų, o pastarieji neliko jiems abejingi. Sankt Peterburge buvo surengta net išskirtinė paroda propagandiniams atvirukams parodyti. Visuomenė buvo agituojama remti kariaujančią Rusiją. Lietuvos atvirukų leidyboje miestų tema nebefigūravo, skatintos karui reikalingos temos: parama nuo karo nukentėjusiems, antialkoholinė propaganda, patriotizmas ir kt. Lietuva nuo karo pradžios jautė didžiulį susidomėjimą naujienomis, bet karo metu pasienio regione įvesti apribojimai spaudai trukdė vietiniams leidėjams. Po palyginti nedidelių mūšių 1915 m. Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, naujieji krašto šeimininkai stengėsi savo šalies visuomenei pristatyti šį Rusijos imperijos užkampį.
Dar iki šiol negalime įvertinti atvirukų leidybos apimčių, bet jos buvo didelės: leista daug kartotinių laidų, fiksuojama tapačių vaizdų pasikartojimų. Bibliotekos ir muziejai dar tik pradeda tvarkyti savo Pirmojo pasaulinio karo atvirukų fondus. Filokartijos rinka gyva, kraštotyros entuziastai, kolekcininkai retkarčiais pasidalina savo atradimais. Nemažai įdomių ir neskelbtų Lentvario atvirukų rasta socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Lietuva senose fotografijose“. Renkant medžiagą naršyta Vokietijos ir Lietuvos antikvarinių knygynų ir aukcionų svetainėse. Dalis atvirukų fiksuota seniau, tikrinant pakartotinai šiuo metu internetu net nebeprieinama. Skelbiant atvirukų vaizdus dažnai užmirštama buvo nurodyti leidėjų duomenis, atskleisti tikruosius savininkus. Nors tai pirminis ir ne visada tiksliai dokumentuotas žvilgsnis į atvirukų paveldą, bet šiame etape kol kas galima tik fiksuoti leidybos faktą ir tikslingai orientuoti atvirukų rinkėjus ir visus besidominčiuosius.
Lentvaris Pirmojo pasaulinio karo metais jau turėjo gana turtingą atvirukų leidybos istoriją. Tik užkariautojai jame matė ne Tiškevičių siūlomas pramogas, o strateginius taškus (geležinkelio stotis, tiltus), karo grobius (dvarus) ir „gerus darbus“. Tai buvo tipiniai karo laimėjimai, jais reikėjo pasigirti Vokietijoje gerų naujienų laukiantiems namiškiams. Atvirukus su Lietuvos vaizdais leido per 30 Vokietijos leidyklų.
Daugiausia išliko Lentvario geležinkelio stotį vaizduojančių atvirukų. Šis pokytis neatsitiktinis, nes stotyje 1915 m. vokiečiai buvo įkūrę karinę bazę. Čia atvykdavo ir karo korespondentai, fotožurnalistai. Iš viso fiksuojami 6 geležinkelio vaizdai, tiražuoti ne kartą įvairių Berlyno ir Karaliaučiaus leidėjų. Brolių Hochlandų (Gebrüder Hochland) leidykla Karaliaučiuje, veikusi 1914–1926 metais, bendradarbiavo su oficialiu karo fotografu A. Kühlewindtu. Dėl autorių teisių apsaugos ir aiškumo fotografiniai vaizdai numeruoti. Broliai Hochlandai leido populiarią seriją „Iš Rytų karo teatro“, į kurią pateko ir Lentvario traukinių stotis. Anksčiau ar vėliau šį vaizdą perspausdino Georgas Stilkė Berlyne ir Ottas Ziegleris Karaliaučiuje.
Kitas produktyvus Karaliaučiaus leidėjas buvo žinomas fotografas Fritzas Krauskopfas, karo metais leidęs atvirukų seriją „Karas Rytuose“. Tai savo apimtimi didelė ir įvairi serija, kurioje tilpo daugelis Lietuvos vaizdų. Žinomi trys skirtingi Lentvario atvirukai. Fotografas užfiksavo traukinių stotį, peroną ir stoties prieigas. Vokiečiai linksmi šnekučiuojasi, keleiviai laukia savo traukinio, gyvenimas vaizduose tarsi teka įprasta vaga…
Berlyne veikusi žymi Georgo Preusso leidykla leido keliolika atvirukų serijų. Lentvario traukinių stotis užfiksuota iš aukšto taško nuo miesto pusės. Vėliau šį vaizdą tiražavo kitas leidėjas, užrašą perkėlęs iš apatinės į viršutinę atviruko dalį.
Žinomas atvirukų leidėjas Karaliaučiuje Pudelis (Pudel-Verlag) šį verslą 1916 m. perpirko iš Hermano Papės. Pudelis dirbo su keletu oficialių Vokietijos kariuomenės karo fotografų, minėtu A. Kühlewindtu ir Alfredu Grohsu. Pastarasis mėgo fotografuoti sugriautus tiltus, jų buvo ne vieną užfiksavęs aplink Vilnių. Rusijos kariuomenė iš Vilniaus traukėsi gana organizuotai, lėtinant Vokietijos karius sprogdinti strateginiai tiltai. Į A. Grohso objektyvą pateko netoli Lentvario susprogdintas geležinkelio tiltas. Vėliau ši fotografija buvo paspalvinta ir nenurodant leidėjo apie 1916 m. pakartota.
Atvirukų leidėjus dažnai domino didesni Lietuvos dvarai ir juose stūksantys savininkų apleisti rūmai. Karo metais daugelis dvarininkų pasitraukė ar prievarta buvo evakuoti į Rusiją. Vokiečiai paliktus dvarus laikinai nusavino ir paskyrė savo administratorius. Lentvario dvaras nebuvo išimtis. Iš viso fiksuojami du unikalūs Lentvario dvaro vaizdai ir keletas jų variantų. Su dvaro vaizdais atvirukus leido minėtieji G. Stilkė Berlyne ir F. Krauskopfas Karaliaučiuje. Produktyviausią karo tematikos atvirukų leidyklą įkūrė G. Stilkė (1870–1928), kuris Vokietijoje nuo 1905 m. valdė didžiulį spaudos kioskų tinklą, jį išplėsdamas į laivus ir oro uostus, o karo metais vykdydamas prekyba net fronte. G. Stilkė dirbo su fotografu A. Kühlewindtu, taip pat buvo nupirkęs Karaliaučiaus spaustuvės ir leidyklos „Kahano ir Ko“ („Kachan & Co“) teises į atvirukus.
F. Krauskopfas labiau mėgo platesnius vaizdų paaiškinimus, tad ir šiuo atveju nurodė, kad tai yra grafų rūmai Lentvaryje. Taip pat matomas apatiniame dešiniajame kampe negatyve išraižytas fotografijos skaičius (454). Šis žymėjimą naudojo oficialūs karo fotografai. Kadangi tas pats vaizdas sutinkamas ir pas G. Stilkę, tikėtina, kad tai bus A. Kühlewindto fotografija.
Lentvario vaizdus dažniausiai fiksavo oficialūs karo fotografai A. Grohas ir A. Kühlewindtas. Atvirukus Karaliaučiuje leido Broliai Hochlandai (1 atvirukas), F. Krauskopfas (5), Pudelis (2) ir O. Ziegleris (1), Berlyne – G. Preussas ir G. Stilkė (po 2 atvirukus). Dauguma datuotų Lentvario atvirukų paštu siųsti 1916–1917 metais. Iš viso turima duomenų apie 13 atvirukų. Dalis vaizdų kartojosi, nes fotografai perleisdavo teises į vaizdus skirtingoms leidykloms, taip pat pakartodavo tiražus, kiek kitaip apipavidalinę. Ateityje kolekcininkai ir muziejininkai dar atras nežinomą atviruką, tad ši apskaita jiems leis įvertinti retumą ir išliekamąją vertę.
Pagrindiniai šaltiniai ir literatūra
Pim, Evans Joám. Pro-German Press and Literature in North-Western Spanish Culture during the Word War I (1914–1918). In Press, Propaganda and Politics: Cultural Periodical in Francois Spain and Communist Romania. Newcastle upon Tyne: Cambrigde scholars publishing, 2013, p. 98.
Lietuvos bibliografija. Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940. D. 1, Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Kn. 1. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2018, p. 271 (įr. 241).
PETREIKIS, Tomas. Tarptautinių daugiakalbių lietuviškųjų periodinių leidinių leidyba (1904–1940). Knygotyra, 2019, t. 72, p. 233–254. Prieiga internetu: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/13130
Senieji Šiauliai atvirukuose: katalogas. Sudarytojai Almantas Šlivinskas, Petras Kaminskas, Roma Baristaitė. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2006, p. 102, 144, 193, 209.
Doc. dr. Tomas PETREIKIS,
Vilniaus universitetas
