Amatai – gamybinė veikla, kuri yra pagrįsta kvalifikuotu amatininkų darbu ir paprasta technika, tenkinanti individualius vartotojų poreikius. Kiekvienos tautos, valstybės klestėjimas yra tiesiogiai susijęs su ūkio pažanga ir amatų klestėjimu. Juk ne veltui Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1275–1341) siuntė laiškus (1323) ir kvietė amatininkus iš Vakarų Europos atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Amatininkai jau yra žinomi ir vėlyvesnių valdovų dvaruose. Įvairūs amatininkai nuolat dirbo greičiausiai jau Kazimiero Jogailaičio dvare. Yra išlikę duomenys iš Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygų (1494–1504) apie nuolatines išmokas siuvėjams, batsiuviams ir kalviams jo dvare Vilniuje. Jam tarnavo ir pirmieji auksakaliai. Daugiausia įvairių amatininkų dirbo Žygimanto Augusto dvare Vilniuje – net 65. Vėliau buvusių valdovų dvare jų būta mažiau: Henrikui Valua tarnavo 21 profesijos atstovas, Steponui Batorui (jo valdymo pabaigoje) – tik 4. Kaip teigia istorikė Raimonda Ragauskienė, vėliau dvaro amatininkų profesijų įvairovė nepasiekė Žygimanto Augusto laikų skaičiaus. Tarp Zigmanto Vazos amatininkų buvo 13 profesijų atstovai.
Tradiciniai amatai šiandien yra paklausūs, populiarūs, o jų puoselėjimas ne tik kelia vietos ekonomiką, bet ir skatina didžiuotis savo gimtine, jos kultūriniu ir istoriniu turtingumu. Trakų rajonas irgi garsėja amatininkais, menininkais, puoselėjančiais krašto paveldą ir istoriją, prikeliančiais praeities didybę antrajam gyvenimui. 2009 m. buvo įsteigta Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija (pirmininkė Dominyka Semionovė), kurios pagrindiniai tikslai yra vienyti Trakų rajone dirbančius amatininkus ir meistrus, skleisti žinias apie Trakų rajono tautinį, istorinį ir kultūrinį paveldą, leisti leidinius, įgyvendinti projektus, organizuoti tradiciniais tapusius Trakų renginius. 2020-aisiais, kai Trakai buvo Lietuvos kultūros sostinė, asociacija išleido knygą „Šimtmečio delnuose“ (Trakai, 2020), kurioje atrasite Trakų krašto meistrus, amatininkus, atlikėjus, dailininkus, skaitytojai yra supažindinami ir su svarbiausiomis bendruomenių šventėmis, edukacinėmis programomis, tradiciniais patiekalų receptais, yra pasakojama apie religinę ir etninę krašto įvairovę, aktualias etninės kultūros raiškas. Taip pat asociacijos nariai dažnai visuotinių susirinkimų metu vyksta į edukacines keliones ir domisi kitų Lietuvos vietovių amatininkų veikla, dalijamasi gerąja patirtimi. Kartais net organizuojamos išvykstamosios kelionės į užsienį, kurių metų bendraujama su kaimynais, ieškoma gerųjų praktikos pavyzdžių. Taip š. m. kovo 11–12 d. Trakų rajono amatininkai vyko į Varšuvą, kur ne tik susipažino su kaimyninės valstybės sostine, jos istorija, architektūra, bet ir domėjosi amatais bei kultūros paveldu.
Pirmoji kelionės diena
Kovo 11-ąją, minint Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną, pirmoji maršruto stotelė buvo LR ambasada Varšuvoje ir joje veikianti lietuvių vaikų mokyklėlė. Jai svetingieji lietuviai padovanojo knygelių, domėjosi mažųjų švietimu, iškylančiais iššūkiais. O pastarųjų, gyvenant svetur, tikrai netrūksta. Juolab, kad dauguma vaikų yra kilę iš mišrių šeimų, tad lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimo klausimas šiuo atveju yra ypač svarbus. Kadangi tądien buvo minima reikšminga mūsų valstybės šventė, visi drauge ambasados kieme sugiedojome Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Po to visi trumpai aplankėme Varšuvos senamiestį, kur čia po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) atkurtos akmenimis grįstos alėjos ir viduramžių pastatai. Jis yra įtrauktas net į UNESCO paveldo sąrašą. Senamiestyje yra daug įdomių dalykų, o kiekvienam verta aplankyti senąją turgaus aikštę, kuri kažkada senovėje buvo svarbiausia miesto vieta ir centras. Apie lankytinus miesto objektus ir jų istoriją gan išsamiai papasakojo Varšuvoje gyvenanti lietuvė Elžbieta Ščitienė, kuri lietuvių grupę lydėjo abi keliones dienas, parengusi įdomią ekskursinę programą.
Apsidairę po Varšuvos senamiesčio gatveles, visi patraukėme į stiklinio margučio edukacinę programą. Jos metu buvo ne tik sužinota, kaip gimsta įvairūs papuošimai (pvz., nameliai, automobiliai, kiaušiniai ir kt.) Kalėdų eglutėms, bet ir patys lietuvių amatininkai pamėgino dekoruoti juos – šįkart stiklinius margučius. Vėliau kiekvienas įsidėjo savo sukurtą margutį į ryškiaspalvę pintinę – tokiu būdu gimė gražus artėjančių šv. Velykų suvenyras. Pabendravus su vietiniais lenkų amatininkais sužinota, kad šis amatas yra nykstantis. Netrūksta norinčiųjų lankytis tokio pobūdžio edukacijose, tačiau jaunimas nenori, kad tai taptų jų pragyvenimo būdu. Jauni žmonės linksta dirbti tokius darbus, kurie yra atliekami greitai, lengvai ir yra daug pelningesni. Tad šio pobūdžio amatininkystė, galima sakyti, yra pavojuje ir ateityje gali išnykti.
Pirmoji diena Lenkijos sostinėje buvo užbaigta apsilankymu Valstybiniame etnografijos muziejuje. Tai – seniausias Lenkijoje bei vienas didžiausių etnografijos muziejų Europoje. Šiemet jis švenčia 135-ąjį jubiliejų. Jame galima susipažinti su lenkų liaudies paveldu. Čia yra daugybė ekspozicijų, pradedant tautiniais kostiumais ir baigiant tradicinėmis šventinėmis namų dekoracijomis, kurios atskleidžia ne tik Lenkijos, bet ir kaimyninių šalių, tarp jų ir Lietuvos liaudies kultūrų paveldą.
Antroji kelionės diena
Sekmadienis prasidėjo susipažinimu su Konstancin-Jeziorna apylinkėmis ir jų istorija. Tada visi patraukėme į kultūros namus, kur vyko paroda ir 40 amatininkų prekiavo savo rankdarbiais. Čia buvo galima įsigyti visko: ir kosmetikos, ir drabužių, ir aksesuarų, ir namų apyvokos daiktų. Kiekvienas galėjo atrasti kažką pagal savo skonį ir poreikį.
Vėliau visi turėjome progą susitikti su kunigaikščių bendruomene ir jos pirmininke Ivona Zaviša. Ji yra lietuvių didikų palikuonė, dažnai lankosi Lietuvoje, Panevėžyje, kur yra jos šaknys. Nors Ivona mažai kalba lietuviškai, tačiau jaučiasi esanti lietuve, domisi šalies istorija, kultūra. Taip pat šio susitikimo proga kavinėje visi vaišinomės tradicinėmis lenkiškomis spurgomis. Kaip gi pabuvus Lenkijoje neparagauti šio gardėsio!
Kelionę vainikavo ekskursija po Vilanovų rūmus. Buvo susipažinta su pastato istorija ir jo šeimininkų – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1629–1696) ir jo sutuoktinės Marijos Kazimieros de Lagranž d’Arkjen gyvenimu. 1677 m. valdovas įsigijo Milianovo žemes, kuriuose netrukus pradėjo statyti baroko stiliaus rūmus. Prie rūmų buvo įrengtas nuostabus sodas, kuriame valdovui buvo smagu pasivaikščioti. Jonas III Sobieskis atvykdavo čia pailsėti su šeima nuo miesto šurmulio (Vilianovas tais laikais dar nebuvo Varšuvos dalimi). Dabar Vilianovo rūmuose veikia seniausias lenkiškas meno muziejus, įkurtas dar 1805 m.
Įgavus teorinių žinių, buvo pereita prie praktinės dalies. Grupė buvo padalyta į dvi dalis. Vieni mokėsi kaligrafijos meno, kiti – senovinio tuo meto šokio amato.
Dvi dienos prabėgo nejučia. Įspūdžių daug, nemažai sužinota ir patirta. Jau ne už kalnų, t. y. spalio mėnesį laukia nauji išbandymai – organizuojama kelionė į Kiprą, kur laukia ne tik Pietų saulė, bet ir smagios edukacijos.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.
