Tarptautinių žodžių žodyne apie žodį fėja rašoma, kad: „fėja [pranc. fée < lot. fata]: 1. keltų ir romanų tautų mitologijoje — paslaptinga moteriškos lyties būtybė, galinti daryti stebuklus, padėti arba kenkti žmonėms; 2*. burtininkė, kerėtoja“.
O mes susiduriame su šiuo žodžiu veiksme: Lentvario pradinėje, vienoje gausiausių Lietuvos pradinių mokyklų. Čia veikia vaikų teatro studija „Fėja“. Jos vadovė – aktorė, režisierė, buvusi Vilniaus konservatorijos dėstytoja Angelė Šakalienė. Ji dažnai pristatoma, kaip turinti giminystės šaknų su Sakartvelu. O yra taip: iš tiesų, Angelės žentas – tikras kartvelas ir kartu su jos dukra gyveno gilių tarpeklių ir net vasarą sniegą matančių kalnų šalyje. Jie geri Lietuvos draugai, visada Angelės namuose laukiami svečiai.
Angelė, važiuodama iš Vilniaus (čia ji, kaip mėgsta sakyti, reziduoja), į Lentvarį, beveik visada prisimena savo gimtinę Vabalninką: mokyklą, kurioje mokėsi, ir draugus, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, Vabalninko parką, rašytojo Balio Sruogos (1896–1947) gimtinę Baibokų kaime, daugelį kitų lankytinų vietų. Čia prabėgo vaikystė, paauglės metai, čia, apsupta gražios gamtos ir nuostabių žmonių, rengėsi studijoms Vilniaus konservatorijoje ir jas baigė, įgydama režisierės ir aktorės specialybę. Pirmieji darbo metai pagilino praktines žinias ir pagausino draugų būrį.
Atmintyje iškyla režisuoti spektakliai: Volfgango Borcherto „Lauke už durų“, Moljero „Tariamas ligonis“ ir dešimtys kitų.
Vėliau likimas stumtelėjo kitur: ją pasikvietė į Lentvarį Lentvario pradinės mokyklos direktorė Ona Ramanauskienė, buvusi Angelės studentė.
Čia 2000-aisiais metais gimė vaikų teatras ir kaip naujagimiui jam iš daugelio vardų buvo parinktas Fėjos vardas, o pirmiesiems aktoriams dabar būtų beveik ketvirtis amžiaus.
O dabar žvigtelėkime į repetuojančius vaikus. Erdvioje mokyklos salėje matai 1–4 klasių aktorius mokinius. Jų net 20! Repetuojama Hanso Christiano Anderseno pasaka „Coliukė“. Tai istorija apie mažą vienišą mergaitę, patiriančią nuožmius likimo smūgius.
Kitus spektaklius – „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“, „Kai varnos dar margos buvo“, „Pelėdžiuko sapnas“, „Pirmadienį viskas kitaip buvo“, „Linksmieji klounai“ – sieja bendra mintis – daryti gera ir gyventi gerumu.
Fėja laukiama ne tik šioje mokykloje ir ne tik Lietuvoje: ji žinoma ir Lenkijoje, Vokietijoje. Vaikai prisimena šiltus priėmimus Punske, Hamburgo lietuvių bendruomenėje, o daugelis aktorių ir dabar susirašinėja su vokietukais, papildydami savo žinias ne tik enciklopedinėmis žiniomis apie šią šalį…
Graži nuoširdi draugystė sieja su moderniausiu Geležinkelių muziejumi Vilniuje: kasmet vaikai čia priimami ir rodo savo aktorinę kūrybą. Plojimais palydėti, apdovanoti saldumynais, jie kartu su savo mylima mokytoja režisiere grįžta ir mokytis, ir tobulinti savo aktorinių įgūdžių. Juk teatras yra puiki ugdymo priemonė, papildanti tradicines pamokas. Pasak Fėjos režisierės Angelės Šakalienės, teatras sukuria pridėtinę vertę čia besimokantiems mokiniams.
Alfonsas KAIRYS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
