Susipažįstame su „Vorutos“ redakcijos darbu. Antroje eilėje (iš kairės) – vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, redaktorė Edita Astraukienė, 2013 m.
Neskubėdamas ėjo 2010-ųjų gruodis. Tada ir gimė Lentvario pradinės mokyklos laikraštis „Smalsutis“. Jo redakciją sudarė Jaunųjų žurnalistų būrelis.
Į pirmąjį būrelio narių užsiėmimą susirinko 25 III–IV klasių vaikai. Pamenu, klasėje ir vietos tiek nebuvo, bet… buvo dar palangės: pasikeičiant teko ir ten pasėdėti. Tai dabar tik prisiminimai. Per tiek metų būrelio pažymėjimus (pavyzdys: […] mokinys baigė Jaunųjų žurnalistų būrelio užsiėmimus ir jam, jai suteikiamas Jaunojo žurnalisto vardas) gavo pustrečio šimto vaikų.
O ko gi mokėmės būrelyje ir dabar tebesimokom?
Sužinome, kas yra žurnalistika, žurnalistas, kokios yra žiniasklaidos priemonės (laikraštis, radijas, televizija, internetas), žanrai (interviu, žinutės, reportažai, straipsniai, esė ir kt.), kaip atpažinti pašnekovą pagal jo veidą, žvilgsnį, ką sako apie žmogų jo judesiai, kalba, kas yra spaudos ženklai ir kaip juos suskaičiuoti be mechaninio skaičiuotuvo), kas yra korektūra ir kaip taisyti parašytus darbus, pabuvojam įdomybių pasaulyje ir sužinome, kokios pasaulio šalies ilgiausias ir trumpiausias himnas, ilgiausi ir trumpiausi žodžiai, kaip atrodo didžiausia ir mažiausia pasaulio ir Lietuvos knyga ir pan.
Be to, laviname mąstymo įgūdžius (kryžiažodžiai, galvosūkiai, mįslės, …) ir, be abejo, mokomės kalbos kultūros, bendravimo meno. Kas būdinga pokalbio kultūrai? Svarbiausia, gerai pasirengti pokalbiui: surinkti daugiau žinių apie pašnekovą (gimimo metai, likimo skaičius, charakteris pagal metus, charakteris pagal vardo pirmą raidę.., pomėgiai…). Teigiame, kad kalbantis reikia būti santūriam, neužgaulioti, nepertraukti pašnekovo, atidžiai išklausyti ir būtinai padėkoti už bendravimo kultūrą. Jeigu jaučiame, kad pašnekovas dar nepasiruošęs kalbėtis, pasikalbame kokia nors kita tema.
Vis dažniau ir daugiau kalbamės telefonu. Būsimieji žurnalistai sužino, ko nedera daryti kalbantis: pradėti pokalbį klausimu: „Kas čia?“; skambinti anksti ryte ir vėlai vakare; ilgai kalbėti; ne ten pataikius, neužmiršti atsiprašyti; neužmiršti žodžių, kurie mus gerai nuteikia, tokių kaip: malonu, gera buvo girdėti…
Teorines žinias įtvirtinti padeda išvykos į Radijo ir televizijos muziejų. Žinome, kad žurnalistai dirba ne tik laikraščiuose, žurnaluose, bet ir radijuje, televizijoje. Tik nematyta tos aparatūros, su kuria jie dirbdavo ar dirba: prie radijo stendų sustoję pamato vienus pirmųjų radijo aparatų: „Blaupunkt“, „Rodina“, muzikinį centrą „Lietuva“, 1932–1933 metais naudotą mikrofoną, pirmojo radijo diktoriaus Petro Babicko, visų vadinamo Radijo dėde, vaikams skaičiusio legendas ir padavimus, daugelio autorių kūrinių ištraukas, nuotrauką. Akį patraukia nemažas diktorių stalas, pagamintas Vengrijoje ir stendai, atspindintys kraupius 1991 m. sausio 13 d. įvykius.
Vaikai nustemba sužinoję, kad 1957 m. balandžio 30 d. 19.45 val. transliuojant pirmąją televizijos laidą, Lietuvoje būta vos apie 30 (!) televizorių, o pirmąsias televizijos laidas galėjo matyti tik Vilniaus gyventojai. Primenama, kad LRT įsteigta 1957 m. vasario 25 d. LTSR Kultūros ministerijos įsakymu Nr. 71.
Pažintis pratęsiama Gustavo enciklopedijos studijoje, buvusioje pirmojoje televizijos studijoje. Sužinome, kad Gustavo – aktoriaus Audriaus Rakausko – viena laida rengiama kartais ir ne vieną dieną, o laidos dekoracijos pagamintos pagal jo piešinius.
Didžiojoje studijoje pasėdima prie stalo ir pasijuntama „Panoramos“, ,,Labas rytas, Lietuva“ diktoriais. Kaskart maloniai nustebina tiesioginė pažintis su laidos „Istorijos detektyvai“ vedėju Virginijumi Savukynu.
Vaikai supranta, koks sudėtingas ir atsakingas televizijos žurnalisto darbas.
Pasiekiame ir spaustuves: Vievyje ir Skaidiškėse. Pastarojoje pamatome, kaip gimsta žurnalai, skrajutės… Po susipažinimo su spaustuvės darbais vyksta spaudos konferencija: Spaudos procesų instruktorius Marius Raginis mielai atsakinėja į jam pateiktus jaunųjų žurnalistų klausimus.
Aplankome Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, įsikūrusį vienuose iš buvusių didikų Radvilų rūmų: sustoję prie plakato, kviečiančio į pirmąjį lietuvišką spektaklį Keturakio „Amerika pirtyje“, ieškome klaidų: jas visas surandame; sužinome, ką reiškia žodis nedėlioje ir kiti tuo metu vartoti žodžiai.
Daug įspūdžių patiriame vienoje turtingiausių Lietuvos bibliotekų – Vrublevskių bibliotekoje. Sužinoma, kad biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, bibliofilas Tadas Vrublevskis. Bibliotekos kūrimasis tęsėsi nuo 1912 iki 1931 m. Jau 1912 m. jo asmeninę biblioteką sudarė apie 65 000 knygų, 1 000 žemėlapių, apie 5 000 rankraščių ir autografų. Dabar bibliotekos fonduose beveik 4 mln. leidinių.
„Taip sutapo, kad su ekspozicija bei Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus veikla buvo supažindinti ir Jaunųjų žurnalistų būrelio (vadovas Alfonsas Kairys) bei įvairių klasių moksleivių grupė iš Lentvario pradinės mokyklos, sausio 23 d. atvykę į ekskursiją po Biblioteką.
Jaunieji žurnalistai Bibliotekai padovanojo savo leidžiamo laikraščio „Smalsutis“ 2019 m. gruodžio egzempliorių“, – taip apie Jaunųjų žurnalistų būrelio išvyką rašė šios bibliotekos SKELBIMAI.
Tai tik dalis to, ką per mokslo metus veikiame būrelyje.
Apie mus rašo, mes irgi rašome, rašome, daugiausiai – savo „Smalsučiui“, kurio jau 51-ąjį numerį skaitome. Didžiuojamės, kad visus „Smalsučio“ numerius galima rasti Lentvario laikraštyje www.klevualeja.lt. Na, o kiekvieną rudenį vaikus pasitinka toks skelbimas:
Jeigu tu ateisi į Jaunųjų žurnalistų būrelį:
Daug sužinosi,
Rašysi,
Keliausi,
Pažymėjimą gausi.
Alfonsas KAIRYS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys,
Lentvario pradinės mokyklos Jaunųjų žurnalistų būrelio vadovas
