Kodėl tris kartus. Ogi sakoma, kad neporiniai skaičiai stebuklingi. Stebuklas tas, kad dar tris kartus norėsis sugrįžti į kalvų, žaismingų saulės spindulių, šilto vėjelio sūpuojamą, malonių vietinių gyventojų žvilgsnių palydintį kraštą.
O prasidėjo viskas, matyt, taip, kaip ir daugeliui. Akyla akis internete pastebėjo žodį Portugalija ir jos salas. Viena tų, vandenyno mėliu ir bananais kvepiančių skalaujamų salų – Madeira su Funšaliu (Madeiros sostinė – aut. pastaba) ir populiariausiu akmenuotu paplūdimiu – Praia Formosa.
Lėktuvo laiptais pakilę į orlaivį jau po 5 ir pusės valandų buvome Madeiroje, Cristiano Ronaldo oro uoste.
Madeira, dar kitaip Ugnikalnių sala (Atlanto vandenyne Portugalijai priklauso Azorų salos ir Madeira): iki Portugalijos sostinės Lisabonos ji nutolusi apie 900 km, o nuo Afrikos – dviem šimtais kilometrų arčiau.
Esi buvęs Havajuose, Kanaruose, Italijoje, o čia visa tai vienoje vietoje, nes ošiančios palmės – tai Ispanija, miškuose paskendę kalnai – tai Havajai, paplūdimių grožis – tai Kanarų salos, siaurutės gatvelės, kraftinė kava, gėlės, gėlės, gėlės – tai Italija, deja, reta smėlio paplūdimių, bet gi mes jų – auksaspalvių – turime ir mūsų žilojoje Lietuvoje.
Kur gyventi? Tai pirmas klausimas: ir vietiniai padėjo mums. Gerame viešbutyje buvo pasiūlytas dvivietis kambarys (apie 25 m², modernus, su vonia, tualetu, plaukų džiovintuvu, nemokamu belaidžiu internetu, palydovine televizija) – tik mažiau nei už 800 Eur su pusryčiais 6 paroms.
Kitas klausimas: transportas. Pagalvoję nusprendėme išsinuomoti 6 dienoms motorolerį už 240 Eur. Vis pigiau (automobilio kaina – nuo 340 Eur). Aišku, kad prisidėjo ir išlaidos benzinui.
Taigi gyvent yra kur, važiuot yra kuo.
Pirmyn – kol kas pėsčiomis į žydro Atlanto akimis stebinčią Madeiros sostinę Funšalį. Miestą puošia balti namai ir ryškiai dažyti jų stogai. Pasikeliame keltuvu į Monte kalną, kad apžvelgtume pasakišką Madeiros sostinę. Įsėdę į vieną iš 40-ies kabinų (bilieto kaina į vieną pusę – 10 Eur, į abi puses – 15 Eur) per dešimt minučių „užkopiame“ ir jau klaidžiojame pasakiškame Monte rūmų parke kartu su čia laisvai „besiilsinčiais“ ir mus stebinčiais ryškiaspalviais povais bei mūsų akiai retai matyta augmenija. Palikę baltą kaip sniegas bažnyčią, kurioje, sakoma, kažkada apsilankusi Švč. Marija, ir egzotinę augmeniją, skubame, kad galėtume nusileisti žemyn. Kuo? Ogi specialiomis medinėmis rogėmis. Mus palydi du skrybėlėti vyrai – tai lyg ir apsauga.
Ir vėl mieste. Užsukate į vieną gražiausių šventyklų Se Katedrą. Mus pasitikęs vietinis gidas pasakojo, kad šventyklos autorius – architektas Manuelis Gilas Enisas, pradėjęs dirbti ties projektavimo darbais apie 1490 metus baigė juos tik apie 1514-aisiais. Tais metais ir buvo pašventinta katedra, dar nebeskambant jos varpams: varpinės darbus po 3–4 metų baigė architektas Pedro Anesas. Įėję vidun ir žvilgsnį nukreipę aukštyn, pastebite balto kedro su dramblio kaulo intarpais lubas, nustebina šone esanti vyskupo kėdė, paauksuoti medžio dirbiniai, į tave lyg tai žvelgia ir susikaupti reikalauja šventieji. Gidas prašo atkreipti dėmesį į sidabrinį kryžių, kurį katedrai dovanojo Portugalijos karalius (1495–1521) Emanuelis I. Tai, sako jis, juvelyrikos šedevras.
Palinkėjęs gerų įspūdžių, pasiūlė užsukti numalšinti alkį. Atsidūrėme visų lankomiausioje (kaip Vilniaus Pilies skg.) Santa Marijos (Santa Maria) gatvėje. Čia pasitiko restoranų, kavinių gausa. Užsukome į vieną jų. Malonus padavėjas pasitiko ir pasiūlė meniu. Ko tik ten nebuvo: „Caldo verde“ (sriuba: bulvės, svogūnai, česnakai, lapiniai kopūstai), Polvo a lagareiro (virtas ir skrudintas aštuonkojis alyvų aliejuje su bulvytėmis). Moliuskai yra tikras nacionalinis portugalų valgis. Aromatingi smulkinti svogūnai, ryškiaspalvė kaliandra, pomidorų griežinėliai apliejami baltuoju vynu, Feijoada (pupelių troškinys su brandinta kiauliena arba jautiena), Piri piri (aštrūs raudonieji pipirai su vištiena arba tigrinės krevetės), įvairių įvairiausių vynų pavadinimai: juk Portugalija – vynų kraštas.
Užsisakę Caldo verde, Polvo a lagareiro, bolo do caco – tradicinės portugališkos duonos su česnaku, skanaus jauno vyno (vinho verde), craft alaus, tesumokėjome apie 13 Eur.
Ėjome anksčiau poilsio, kadangi ruošėmės neeilinei pramogai – sutikti kalne, debesyse miegančią saulę. Pakilę jau pamatėme čia to paties tikslo vedinus kolegas turistus. Truputį vėsoka, ir pasiimtas apklotas nelabai tešildo, tačiau laukiame… Ir štai, išsilaisvindama iš debesų ir nugalėdama juos, pasirodo ji. Nepakartojamas vaizdas. Fotografuojamės ir fotografuojame kiekvieną saulės „judesį“.
Vėliau pasukame į aukščiausią pasaulio skardį. Atspėjote: į Cabo Girao (Kabo Žirao), esantį Sao Lorenco iškyšulyje, salos rytuose. Jo aukštis – 560 metrų. Apsirengę šilčiau, t. y. vilkėdami striukes (pageidautina – ir kapišonas) apsisaugoti nuo kartais stiprokų vėjo gūsių, kylame uolose įrengtais laiptais. Kairėje plaikstosi Atlanto bangos, dešinėje ir po kojomis – uolos. Metras po metro, metras po metro – ir mes jau apžvalgos aikštelėje, kurios apačia – stiklinė: gali stebėti, kas ten, apačioje. Miestas, pažvelgus nuo aikštelės, atrodo kaip miniatiūrinis žemėlapis. Užrašas „Miradouro do Cabo Girado“ patvirtina, kad mes tikrai ten, į kur ėjome ir atėjome. Visa tai užfiksuota mintyse ir mobiliuosiuose.
Alfonsas KAIRYS,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Evelinos ir Jono Stomų nuotr.
Bus daugiau