Lentvario bibliotekoje vykusios paskaitos „Vilko vaikai: alkio ir išgyvenimo keliu į Lietuvą“ metu istorikė Rūta Matimaitytė papasakojo apie vadinamųjų vokietukų arba šiandien mūsų atminties kultūroje geriau žinomų kaip vilko vaikai likimus. Ir kaip sovietų institucijos žvelgė į nelegaliai atvykstančius duoneliautojus iš svetur.
Vilko vaikai – tokį paslaptingą pavadinimą tarp žmonių gavo vaikai, kurie, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugebėjo pabėgti iš Rytų Prūsijos nuo skurdo ir sovietų agresijos į Lietuvą. Alkani, vieniši, kamuojami užkrečiamų ligų, dažniausiai vaikai ir vienišos moterys sovietų Lietuvos teritorijoje ieškojo išlikimo ir duonos. Pėsčiomis, vežimais, prekiniais traukiniais, pasislėpę ir užsikasę tarp anglių ar kitų krovinių ir taip nežinodami, kur juos likimas nusiųs ir į kokią šalį. Kai kurie jau ir niekada nesugrįždavo į savo gimtinę. Daug jų žuvo keliaujant, taip pat nuo ligų ir bado. Tuo metu siautė šiltinė, nusinešusi daugybę gyvybių.
Tokių vaikų buvo tūkstančiai, jų buvo taip pat ir Lentvaryje. Prisiminimais po renginio dalijosi senjorė Kristina L., kuri papasakojo, kaip jos patėvis globojo vieną mergaitę – vokietukę, dėl kurios ir pats nukentėjo, nes apgynė ją nuo rusų kareivių. Vėliau ji sėkmingai migravo į Vokietiją. Anot lentvarietės, tokių vaikų, kuriuos priglaudė šeimos, Lentvaryje buvo nemažai. Istorikė skaidrėse pristatė Lietuvoje gyvenančius ir savo prisiminimais pasidalijusius vilko vaikus. Jiems Lietuvoje įamžinti yra sukurtos trys atmintinos vietos.
Lietuvoje šis istorinis reiškinys plačiai auditorijai buvo pristatytas prieš kelerius metus išleistoje ir geriausios metų titulą laimėjusioje Alvydo Šlepiko knygoje „Mano vardas – Marytė“. Romanas sulaukė didelio populiarumo. Ta tema buvo išleistos ir kitų užsienio rašytojų atminimo knygos: Ingeborg Jacobs „Vilko vaikas: neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“, Sonya Winterberg „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“, Ruth Kibelka „Vilko vaikai. (I knyga)“ ir kitos. Jas pristatė ir rekomendavo paskaityti Rūta M.
Rūta Matimaitytė – istorikė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė, rengianti disertaciją „Vaikų migracija į sovietų Lietuvą 1944–1960 metais: istorija, atmintis ir trauma“. Viešnia bakalauro bei magistro studijas baigė Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, ir toliau tęsia studijas Lietuvos istorijos institute. Doktorantūros studijų metu ji stažavosi Frankfurto prie Maino Atminties
studijų platformoje, Herderio institute, Nord-Ost institute Liuneburge, dalyvavo mokslinėse konferencijose Lenkijos, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir Vokietijoje. Rūta Matimaitytė aktyviai įsitraukia į įvairius socialinius projektus ir prisideda prie vilko vaikų temos sklaidos. Jos iniciatyva buvo sukurtas socialinio tinklo „Facebook“ puslapis ir platforma „Vilko vaikai/Wolfskinder“, kurioje aktyviai kuriamas istorinis turinys ir prie kurio mes, tikimės, prisidėsime, kad nors ir maža dalele, Lentvario bendruomenės narių pasakojimais bei prisiminimais apie čia priglaustus ir išgelbėtus iš Rytų Prūsijos ir kitų sovietų sąjungos respublikų žmones.
Dėkojame Rūtai Matimaitytei už įdomią paskaitą ir jos iniciatyva kuriamą istorinį turinį apie vilko vaikus.
Rūta Minkevičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vyr. bibliotekininkė
