Užsukus į Lentvario lopšelį-darželį „Svajonėlė“, jo prieigose ir viduje akis patraukia labai mielos ir šiltos dekoracijos, piešiniai. Tai – meninio ugdymo vyr. mokytojos Kristinos Glinevičienės darbai. Jos meninį ir didelį kūrybinį potencialą taip pat patvirtina ir dvi Kristinos autorinės knygelės. 2016 metais išleistoje knygelėje „Bitučių vaistai“ – net devyni vaidybiniai scenarijai su muzikiniais intarpais ir Kristinos pieštomis iliustracijomis. Šiemet pasirodė antra knygelė „Dar nežinau“. Joje 16 originalių dainelių vaikams, kurioms žodžius sukūrė pati Kristina. Nors knygelė pasirodė tik šiais metais, tačiau dainelės žinomos ir dainuojamos visoje Lietuvoje. Prieš metus Varėnos J. Čiurlionytės menų mokykla surengė Kristinos Glinevičienės autorinį kūrybos vakarą. Deja, „Bitučių vaistų“ prekyboje jau nebėra, o „Dar nežinau“ suskubę galėsite įsigyti knygynuose.
Plačiau apie savo kūrybinį kelią ir veiklą K. Glinevičienė sutiko pasidalinti ir su „Trakų žemės“ skaitytojais.
Kristina, džiaugiuosi galimybe Jus pakalbinti. Visada man atrodėte labai įdomus ir be galo talentingas žmogus. Kaip manote, Jūsų talentas yra įgimtas ar suformuotas gyvenimo – patirčių, išgyvenimų, džiaugsmų, nusivylimų?..
Talentą, gabumus tikrai gauname kaip dovanas. Esu tuo visiškai tikra. Kita šio dalyko pusė – kas juos (gabumus, talentą) mumyse gali ir turi pastebėti, atrasti? Mano gyvenime tai buvo a.a. dėdė Vaclovas, mamos brolis. Gydytojas, logopedas, visą gyvenimą skyręs vaikams su negalia, kalbos sutrikimais Druskininkų ,,Saulutės“ sanatorijoje. Tai jo iniciatyva Druskininkuose man buvo surengtas, jei taip galima pasakyti, pirmasis muzikinių gebėjimų ,,patikrinimas“, lėmęs, kad nuo pirmos klasės Šiauliuose pradėjau mokytis 7-metėje muzikos mokykloje (fortepijono klasėje). Bet antroje klasėje, Šiaulių 13-toje vid. m-kloje turėjau kitą ,,patikrinimą“ ir su mama sužinojome, kad turiu gabumų piešimui. Mane priėmė į sustiprintos dailės klasę. Turėdavome po 6 savaitines dailės pamokas: piešimo, kompozicijos, tapybos, skulptūros, tekstilės darbų. Su nostalgija prisimenu tas pamokas, puikius mokytojus ir jausmą, kad esi savo vietoje, esi ten, kur visi kalbasi spalvų, formų, meno kalba…
Iki šios dienos muzika ir dailė yra mano mūzos. Kai ilsisi viena, bendrauju su antrąja, o būna, kai visos dirbame išsijuosusios, pasibalnojusios siuvimo mašiną (tai dar vienas mano hobis) nes laukia spektaklis, ar pasirodymas scenoje su vaikais…
O su kuria mūza draugaujate, kai kuriate savo puikiąsias kalėdines dekoracijas, papuošimus? Kaip ir kodėl jos atsirado Jūsų kūryboje?
Kaip bežiūrėčiau – viskas susiję su namais ir praktiškumu. Kuriu dekoracijas kaip mažas dovanas mūsų šeimos, draugų, bičiulių Kalėdoms. Jos nedūžtančios ir vienetinės. Sukurti užtrunka, bet kai rankose siūlai, karoliukai, galiu klausytis muzikos, paskaitų, radijo laidų. Tą laiką stengiuosi išnaudoti maksimaliai ir tik būdama geros nuotaikos. Taip išeina, kad vėl kuriame trise.
Dažnai mėgstama sakyti, jog tikram menininkui, kuriančiam žmogui įkvėpimo suteikia kančia, t.y. kad tikri meno šedevrai gimsta iš skausmo ir sielvarto. Sutinkate su tuo?
Šių dienų menininkai yra disciplinuoti, neretai ir geri vadybininkai. Viso pasaulio galerijos, koncertų salės atviros jų kūrybai, bet milžinišką konkurenciją gali atlaikyti vienetai. Manyčiau, kad kančia ir sielvartas gali apimti tuomet, kai norisi kurti, bet pragyventi iš savo kūrybos negali.
Kristina, be to, jog esate puiki kūrėja, dirbate ir Lentvario lopšelio–darželio „Svajonėlė“ meninio ugdymo vyr. mokytoja. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog vaikai Jus labai myli, džiaugiasi ir mielai dalyvauja Jūsų veiklose. Kaip Jums taip puikiai pavyksta suvaldyti tuos mažus žmogučius? Iš kur Jumyse tiek meilės ir atsidavimo jiems?
Jei žinočiau atsakymą… Būnu ir griežta, ir reikli, bet vaikų pasitikėjimą reikia pelnyti, tik tada jie bus laisvi, nusiteikę darbui, pramogai, pokštams. Kaip suaugęs žmogus aš negaliu jų nuvilti. Manau, tai – dar viena dovana, kuri suteikia pilnatvę ir džiaugsmą. Matau šio darbo prasmę, rezultatus ir tai – geriausia motyvacija dalintis, dovanoti ir dirbti su jais, vaikais.
Tikriausiai iš tos meilės vaikams gimė ir dvi puikios Jūsų knygelės… Gal galėtumėte plačiau apie jas papasakoti?
Pirmoje – vaidybinių scenarijų knygelėje ,,Bitučių vaistai“ istorijos, kurias kūriau savo vaikų pasirodymams darželyje, mokykloje. Norėjosi naujų siužetų, personažų ir vaikams aktualių temų, pamokančių istorijų. Tuo laikotarpiu dirbau banke ir net nesvajojau pati kada nors būti mokytoja. 2013 m. pradėjus dirbti ,,Svajonėlėje“, kūriau naujas istorijas. Jas vaidinome ne tik su vaikais, bet drauge su mokytojomis. Kūrybiniai keliai suvedė su Lentvario pradinės mokyklos teatros studijos „Fėja“ vadove Angele Šakaliene. Jos ugdytiniai taip pat suvaidino mano kurtą istoriją ,,Miesto žibintas“. Su gerbiama Angele bičiuliaujamės iki šiol ir labai džiaugiuosi, kad daug ,,Svajoniukų“, tapę mokinukais, lanko šią studiją…
Pristatydama knygelę ,,Bitučių vaistai“ lankiausi ir susitikau su Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Varėnos, Druskininkų kolegėmis. Džiaugiuosi, kai sulaukiu vaizdo įrašų, žinučių, laiškų, apie įvykusius pasirodymus pagal mano kurtus scenarijus.
Lietuvoje nemažai mano kolegių kuria daineles, bet kuriančių joms ir tekstus – mažiau. Mokyklose mokytojai dirba pagal vadovėlius, ikimokyklinėse įstaigose, meninio ugdymo (muzikos) mokytojai turi aibes rekomendacijų, aprašų kaip dirbti, bet neturi nei vieno metodinio leidinio (vadovėlio). Lietuvių liaudies dainelių, tautosakos nepakanka – pasaulis margas ir dainelių reikia įvairių. Taip jos ir atsiranda. Taip atsirado ir rinkinys ,,Dar nežinau“, o tekstus kuriu pati. Autorines teises pasilieku sau (šypsosi).
Išleisti dainelių rinkinį pastūmėjo mano bičiulė, kolegė, LMTA lektorė, Varėnos J.Čiurlionytės menų mokyklos dainavimo mokytoja Aušra Liutkutė. Prieš keletą metų parodžiau jai savo kurtas daineles ir neužilgo gavau pakvietimą į savo dainų koncertą. Tai didžiulė dovana, kurią labai branginu.
Balandžio mėnesį, metodinės dienos metu, dainų rinkinį ,,Dar nežinau“ pristačiau Trakų r., Vilniaus, Vievio kolegėms, o daineles jau dainuoja Žemaitijos, Aukštaitijos, pamario krašto, Suvalkijos ir, žinoma, Dzūkijos krašto vaikai.
Pati auginate du sūnus. Spėju, Jūsų kurtos lopšinės, pasakaitės prieš miegą buvo neatsiejama jų gyvenimo dalis…
Kol augo mūsų vaikai net negalvojau, kad kursiu dainas, kurias dainuos tiek daug gabių vaikų. Savo sūnums improvizuodavau. Visko mokiausi čia ir dabar. Ir lopšinės, ir pasakos prieš miegą tikrai buvo. Buvo daug eilėraščių ir labai daug jiems skaičiau.
Žavu, kaip Jūs, Kristina, puikiai gyvenime derinate pedagoginį darbą ir savo meninį talentą…
Darbas darbu, o kas mes esame, kai nedirbame? Kuo gyvename ir ką veikiame, kai niekas nieko iš mūsų nereikalauja, nesitiki? Kuo džiaugiamės ir kaip norime, galime save išreikšti? Kūrybinis procesas įtraukia, išlaisvina nuo rutinos. Nėra skirtumo, ar piešiu, ar siuvinėju karoliukais, ar siuvu rūbą – visa tai man suteikia didelį džiaugsmą.
Žinoma, gal nuskambės banaliai, bet pabaigai prašau pasidalinkite savo svajonėmis, norais ir ateities planais: gal jau turite medžiagos dar vienai knygelei? O gal – kitokių naujų kūrybinių sumanymų?
Būsiu šį kartą neoriginali ir pasakysiu, kad svajonės – tai gerai suplanuoti darbai. Vien tai, kad mūsų įstaigos pavadinimas ,,Svajonėlė“ (tokiu pavadinimu esame vieninteliai Respublikoje!) nuteikia optimistiškai, džiugiai ir neleidžia abejoti, nes visko galima išmokti, pasiekti ir su bendraminčiais įgyvendinti bet kokius sumanymus.
Kristina, dėkoju Jums už pokalbį, linkiu kūrybinės sėkmės bei vaikų meilės ir pasitikėjimo.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Kristinos Glinevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis – Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“, Nr. 25 (1335), 2024 m. birželio 21 d., p. 8 (priedas „Lietuviškas baras“).
