2017 m. sausio 28 d., prabėgus 45-eriems metams, režisierius Jonas Vaitiekaitis su nauja savo trupe sugrįžo į Lentvario sceną pirmą kartą parodyti pagal J. Tumo-Vaižganto apysaką „Nebylys“ pastatyto spektaklio „Mes pasiilgom savo sodžiaus“. Kitaip nei „Varnalėšos“ draugija iš šiųmetinio, sausio 27 d. pristatyto spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“, šis teatrinis sambūris nepabūgo sunkumų, o tik paaugo ir gavo vardą – šįkart į premjerą žiūrovus pakvietė Lentvario dvaro teatras.
Teatro įkūrėjas J. Vaitiekaitis nebuvo vienintelis, rinkęs teatrui vardą. Tai buvo komandinis sprendimas, o šią komandą sudaro direktorės Ievos Skaistytės vadovaujamų Lentvario kultūros rūmų, kuriems ir priklauso teatras, kolektyvas bei mėgėjų aktorių trupė. Režisierius prisiminė: „Visi pasitarėme ir nutarėme taip pavadinti. Tai gražu, nes vis dėlto šalia mūsų vieni gražiausių rūmų ir parkų Lietuvoje, reikia šito neužmiršti. Ir jeigu grafo Tiškevičiaus dvaras ateityje suklestės, pakvies į kokius nors muzikos, teatro ar kitokius renginius, tai šis pavadinimas vis tiktai mūsų miestui suteiks daugiau svorio.“
Lentvario dvaro teatro ištakos
Po prieš metus vykusio spektaklio režisierius J. Vaitiekaitis, dėkodamas gausiai auditorijai, priminė, kad prieš 45-erius metus Lentvaryje buvo įkurtas pirmasis liaudies teatras Trakų rajone. Teatro aktoriai buvo Kilimų fabriko darbuotojai, juos fabrikui vadovavęs a. a. Vincas Bagdzevičius darbo metu išleisdavo į meno saviveiklos užsiėmimus. Tuomet režisierius pabrėžė, kad teatro dvasia „vis dėlto išliko šiame keistame miestelyje“.
Paprašytas daugiau papasakoti apie liaudies teatrą, režisierius kalbėjo: „Anų laikų Lentvario liaudies teatras buvo įkurtas Kilimų fabrike. Prisimenu, Trakų rajono kultūros skyriaus vedėjas a. a. Julius Paulauskas labai norėjo, kad teatras būtų pavadintas Trakų liaudies teatru, tačiau nesutikau – juk kolektyvas buvo Kilimų fabriko. Ir tai buvo nuostabus kolektyvas. Kiekvienas miestelis turi savo aurą, kurią reikia tik laiku surasti, laiku sukviesti ir laiku parodyti. Tai visai kaip to gaisrininko arklys – laiku turi būti pašertas, laiku į ienas įkinkytas ir laiku nuvažiuota į gaisrą. Prieš 46-erius metus turėjau Lentvario liaudies teatrą, tuomet buvo viskas aišku – Lentvario kilimų fabriko liaudies teatras. Šiandien šio fabriko, kaip žinome, beveik nėra – yra kelios staklės, turbūt dirba, bet tai nebe mano reikalai. Man patinka mūsų sugalvotas pavadinimas, manau, jis ir tinka, o kiek girdėjau, tai ir į premjerą susirinkę žiūrovai į jį labai teigiamai pažiūrėjo.“
Iššūkiai ir lūkesčiai
Kalbėdamas apie Lentvario dvaro teatrui teksiančius iššūkius, režisierius neslepia, kad drauge su aktoriais mėgėjais sieksią kiek įmanoma priartėti prie profesionaliosios scenos, nors ir ne visos aplinkybės tam palankios: „Apskritai, kai kalba apie liaudies teatrų laikus ir aimanuoja: „Jėzus, sovietai ten“, aš nekreipiu dėmesio. Tuo metu meno saviveikla buvo labai aukšto meninio lygio. Vien Kilimų fabrike buvo 14-ika kolektyvų: buvo išskirtinis moterų pučiamųjų dūdų orkestras, liaudies teatras, puikus estradinis kolektyvas ir kt. Tiesa, visų kolektyvų vadovai buvo vilniečiai. Kitas Lentvario kultūros centras buvo gamykla „Kaitra“, joje taip pat buvo apie dešimt kolektyvų, gal aštuoni… O štai šiandien klausiu Lentvario kultūros rūmų direktorės Ievos: „Kultūros rūmai, na, kurgi tie rūmai? Ar tai tie keturi kabinetai, ką juose galima daryt?“
Mano didžiausia svajonė, kad Lentvaris turėtų tokį teatrą, kokį turi Marijampolė ar Alytus, juk matau, kad čia, Lentvaryje, yra yra daug teatrą mylinčių žmonių, o tai labai keista ir neįprasta. Jeigu pakeliautume po Lietuvą, rastume daug dramos kolektyvų, tačiau mažai būtų tokių, kur susiburia įvairių profesijų žmonės – čia ir vaistinės vedėja, geležinkelio vyriausioji inžinierė, darželio auklėtoja, pašto darbuotojai, mokytojai ir t. t. Džiaugiuosi, kad čia ir mano buvę moksleiviai iš Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos, štai ir Viktoras Fedorenko, man lengva su jais, jie jau daug žino. Mes iškart neatėjome, mes, neleis meluoti Kultūros rūmų direktorė Ieva, mes du mėnesius mokėmės aktoriaus meistriškumo pagrindų, užtat ir saviveiklos tokios, kokia buvo matyti pirmame spektaklyje, daug mažiau. Spektaklio stop kadrai kalba už save, tačiau, kai kada aš juos paleidžiu makaluotis, ir matau, kad tai nėra profesinis teatras. Tai yra mėgėjų teatras, o mano tikslas, kad jis būtų trupučiuką aukščiau nei tarkim 1960 m., nei to meto meno saviveikla. Mano mama Izabelė Žibaitė (vėliau – Vaitiekaitienė) vaidindavo Marijampolėje. Štai, pavyzdžiui, mano gimtajame miestelyje, Kudirkos Naumiestyje, kur buvo tik 7 tūkst. gyventojų, žiūrovus stebindavo apie 14-ika dramos kolektyvų.
Tai tokia ta mano didžiulė svajonė. Tikiu, kad direktorė Ieva man padės – ji protinga ir profesionali (o tai Lietuvos kultūros centruose reta, mažai išmanančių šios srities, profesijos pagrindus), su ja lengva dirbti. Didžiausia mūsų laimė būtų turėti erdvius Kultūros rūmus. Jeigu turėsime tokius rūmus ir biblioteką, atsigausime. Laukiame, nesulaukiame, tikime, kad šiemet pradės remontą. Dabartinės patalpos vargiai mums tinka. Čia galimos nebent užstalinės repeticijos, o vien jų, žinoma, neužtenka. Gal šios patalpos ir tinka organizaciniam, vadybiniam darbui. Štai šiuose nedideliuose kabinetuose ir gimė toks teatro pavadinimas.“
Ar vis dėlto svajonė bus įgyvendinta?
Kiek sunerimę dėl Lentvario dvaro teatro ateities, kreipėmės į Lentvario kultūros rūmų direktorę I. Skaistytę ir pasiteiravome, ar visgi pavyks mūsų miestui išlaikyti savo teatrą. Direktorė pasidžiaugė, kad jau žengti svarbūs žingsniai – pavyko įkalbėti profesionalų režisierių, suburti trupę ir, nors ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, tačiau pasirengti jau antrai premjerai. Ji, kaip ir daugelis šeštadienio pavakarę į spektaklio premjerą susirinkusiųjų, išreiškė viltį, kad teatras mus nudžiugins dar ne viena premjera. Kita vertus, „visi žinome, kad norėdami kokybiško rezultato, turime už jį sumokėti. Mums pasisekė, kad pavyko įkalbėti sugrįžti į Lentvario sceną daug patirties turintį aktorių ir režisierių J. Vaitiekaitį, kuris iš paprastų mėgėjų daro profesionalus. Tik apmaudu, kad Kultūros rūmai jam negali sumokėti deramo atlygio už visą darbą ir įdedamas pastangas. Galbūt tinkamų sąlygų darbui ir pakankamo finansavimo nesulaukia ir kiti kolektyvai, tarp jų Dainų šventėse pasirodantys „Lendvarė“, „Jaunimėlis“. Nuostabu būtų, jei visi meno mėgėjų kolektyvai galėtų sau leisti daugiau, kurdami kostiumus ar dekoracijas, mokydami atlikėjus, vaidintojus profesionalaus atlikimo pagrindų, subtilybių, rengdami mokomąsias repeticijas, seminarus, kad vaidintojai geriau vaidintų, o dainininkai geriau dainuotų“.
Taigi pakerėti abiejų premjerų ir neabejodami sėkme, naujiesiems metams dar tik prasidėjus drauge su lentvariečiais viliamės kitas premjeras išvysti ne gimnazijos salėje, už kurią esame dėkingi direktoriui Jonui Kietavičiui, o tam skirtose, tinkamose ir, žinoma, deramose Lentvario kultūros rūmų patalpose.
Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ
Lentvario kultūros rūmų nuotr.
Projektą „Lentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
