Kelias dienas trunkančios šv. Kalėdos – didžiausia metų ir šeimos, ir bendruomenės šventė. Lentvaryje pradėta švęsti nuo Tiškevičių laikų ir, nepaisant sovietmečio ateizmo politikos, nedaug pakito iki šių dienų – per šią šventę galima net valgyti tuos pačius patiekalus, kaip Tiškevičiai!
Kadangi šv. Kalėdos – pirmiausia religinė šventė, jau Tiškevičių laikais pagrindinis Lentvario žmonių ritualas buvo šią dieną eiti į bažnyčią, ypač kai 1906 m. kovo 25 d. buvo įkurta Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija [2]. Bažnyčioje pirmose eilėse sėdėdavo kilmingos damos su svarbia šv. Kalėdų misija – rinkti aukas bažnyčios ir labdaros tikslams, mokykloms, vaikų darželiams, sveikatos įstaigoms ir ligoninėms, įvairioms draugijoms. Aukodavo kilmingieji [3].
Šių dienų Lentvaryje tradicijos mažai pakito: Lentvario parapijoje, kaip ir kitose katalikų bažnyčiose, vyksta šventinės mišios. O aukoti dabar skatinama ne tik bažnyčioje, bet ir prisidedant prie LR Prezidentės globojamos akcijos „Knygų Kalėdos“, kurios gana iniciatyviai ėmėsi Lentvario miesto biblioteka [4]. Be abejo, ir anuomet, ir šiomis dienomis, vyksta ir kunigų kalėdojimas, anuomet turėjęs vieną papildomą misiją – suskaičiuoti Lentvario tikinčiuosius (pvz., 1933 m. kalėdojimo sąraše užfiksuoti 5027 tikintieji [3]).
Iš viešųjų erdvių persikėlus į šeimos aplinką nemažą vaidmenį per šv. Kalėdas turi maistas. Dabar sakoma, kad valgome tai, ką prieš šimtmetį sau galėjo leisti tik didikai, todėl ir švenčių maistas ypatingas, bet išties gana panašus. Šv. Kūčių vakarienei Tiškevičiai valgydavo įvairiausią žuvį (turbūt visų tuomet galimų rūšių), grybų pyragaičius, kūčiukus, kisielių, giminės vyrai tą dieną nevengdavo ir midaus ar krupniko.
Tiek per šv. Kūčias, tiek per kitas šventes, kaip teigiama knygoje „Oginskių dvaro virtuvėje“, nuo šių dienų skyrėsi maisto pateikimo būdas: „paskirtis būdavo ne skaniai ir sočiai pavalgyti. Namų šeimininkai, norėdami pabrėžti pietų praštmatnumą, stengėsi nustebinti svečius patiekalų gausa. Kiekvieno iš jų buvo patiekiama po nedaug, tik paragauti. Tačiau jei jūs ragausite 10 ar 20 patiekalų iš eilės, natūralu, kad išeisite tikrai sotūs“ [1, p. 44].
Toje pačioje knygoje pateikiamas ir karpio receptas, tikėtina, labai panašus valgytas ir per Tiškevičių šv. Kūčių vakarienę Lentvaryje: keptuvėje pakepinamos kubeliais pjaustytos morkos, pastarnokai, svogūnas, sudedama į troškintuvą ir ant viršaus dedamos sūdyto karpio riekelės, alyvuogės be kauliukų, kaparėliai, citrinos riekelės, cinamono lazdelė, šiek tiek druskos, užpilama raudonuoju vynu, verdama 10 min., valgoma su padažu [1, p. 119]. Visiškai tinkama ir šiuolaikinei virtuvei.
Tiškevičių vaikai gaudavo ne tik dovanas, bet ir vieną privilegiją: tik dukart per metus – per šv. Kalėdas ir šv. Velykas – jie galėjo kartu su tėvais sėdėti prie vieno stalo, todėl mėgavosi šiais puikiais patiekalais [3]. Žinoma, didelė atrakcija vaikams, kaip ir dabar, būdavo ir puošiama eglutė – dažniausiai iki pat lubų.
Gražiausios šventės, apipinamomis naujomis tradicijomis, rodos, nemenksta visoje Lietuvoje. Bet ne visi miestai, kaip Lentvaris, gali pasigirti vis dar kvėpuojantys didikų ir dvaro kultūra.
Šaltiniai ir literatūra:
- Čeprackas, Liutauras; Dumanowski, Jarosław; Laužikas, Rimvydas; Pacevičius, Arvydas. Oginskių dvaro virtuvėje, Vilnius, 2016.
- Lentvario viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos istorija. Prieiga internetu: http://www.lentvarioparapija.lt/lentvario-viespaties-apreiskimo-svc-mergelei-marijai-parapijos-istorija.
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
- Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos renginių kalendorius. Prieiga internetu: http://www.trakubiblioteka.lt/lt/renginiu-kalendorius/2.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
Irmos Stadalnykaitės nuotr.
Projektą „Lentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
