Nepripažinusi Dievo ir Teismo (?)
Atsukus laikrodį tiekos metų, šis pasakojimas vykdomas ir nuotraukomis. Kai kurios JOS gražiai gyvena žurnalisto Jono kambarėlyje (tai pamatysime ir panašaus likimo raštininkų trobose!) vietoje Tikėjimo Altoriaus,nes tai nesensta ir nemiršta. Čia po dėstomo teksto, JOS būsią įvardartintos, rūsčiomis mintimis pėsčia sugrįžtant ir į tėvoniją,Jonavos rajono Davydonių kaimą, kurio gale, prašmatnioje sodyboje, prosenelio JONO sodinto ąžuolo viršūnėje, kasmetinio gandro lizdo seniai nebėra kaipos mažos valstybės-stiprios šeimos-ištikimybės simbolio, o ir patogaus dviaukščio gyvenamo namo, statyto Tėvelio Jono ir senelio Stepo rankomis, kur 47 buvusiame nuosavų hektarų plote, pripažintame po 1990 03 11 „žalia zona“, šeimininkauja puskvailis vėjas.
Buvo nusikaltimas, o ir jo šalimais tūkstantinis, kurių nepripažino „proletariato“ teismai, o „tarybų valdžia,“-ne-okupacijos-o- anekcijos būdu atsirioglimusi tankais, pasak kauniečio Stepono Kairio, vairuojamų siauraakių, į Lietuvą,toliau ginklu prieš civilinę ir taikingą esmę žaidė ne rusų-Lenino ir Stalino Rusijoje žiauriai išbandytą „liaudies priešų“ deportaciją „v atdalionyje srrr rajony (į tolimus „Tarybų Sąjungos“ rajonus!!),nes tų aukomis-pripažinkime-Tarybų Sąjungos ir apskritai Tarybų valdžios nebuvo,jei be teismo nuosprendžių buvo likviduojama talentinga Respublikos žemdirbių klasė! Aišku,galima ir kitaip surinkti, bet tai jau bus šiandien madingas Netikrumas,kuris ir sudraskė į laisvės gabalus-tiek to-Tarybų Sąjungą!, bet liko pavojingas „anarchistinams nacionaliems gabalams“-vėlgi-be-europietiškų teismų, nekontroliuojamų Jo Didenybės Konstitucijos. Ką gi, jei turite kvapo, paneikite vadinamą trečią valdžią ketvirtąja, kuri čia, vis dėlto, rimtai pasirodo!!
Pasipriešinimas
1949 03 25 naktis Davydonių kaime.Tyliai snaudžia ir tėvonija.Aš,sergantis gripu,paguldytas atskirai nuo sesers-dvynės. Močiūtė Marija kitame kambaryje nervingame nuojautos patale. Man ir sesutei 4 metai. Jau gilėjo atmintis,kuri padedant tėvams ir močiūtei, čia autientiškai atgaivinama.
Pasigirsta grubus beldimas į langą, bet jie nesudūžta. Kieme nuosprendžiu sukalena rusiškai vos ne automato serija: „Esate deportuojami. Įleiskite!!“ Stribai verčia į lietuvių kalbą. Tėveliai skubiai rengiasi. Kaip papuola. Mama vietoje batų maunasi senus kaliošus,ant galvos-virtuvės prijuostę. Tuo tarpu laužomos paradinės durys, nes močiūtė, savo tėvo, o mano prosenelio, Adolfo Šimkausko, Lietuvos bajoro, narsa griežtai įsako tėvams: „Slėpkitės, nes turite kur, o aš esu kita pavarde, todėl nesu Panaterių valsčiaus enkavėdė vežimo sąraše. Jaučiu. Jei mane ir anūkus Jonavoje grus į gyvylinius vagonus, pasiduosite.“
Išties, tuo metu moderniame tėvonijos name įrengta gudri slėptuvė. Močiūtė Marija pridūrė: „Jie be tarnybinio šuns, atrodo.“ Tėvai paklūsta.Į namus įpuola kariai ir keletas vietos stribų, pavarde Kmitai. Jie pasiūtę. O močiūtė jiems ramiai ir sako: “Mano vaikus įspėjo 2 valandą nakties nepažįstamas balsas. Jie pabėgo. Vežkite į Sibirą, ką radote.“ Namai verčiame aukštyn kojomis. O! ant sienos apsigyvenęs giminės Jėzaus Kristaus kryžius,kuriam per 500 metų, eina kontra čekisto pareigas, nuo kareivių durtuvų pridengdamas slėptuvę,ir ne kitaip,kuriame kenčia TĖVAI.14 valandą mane,seserį ir močiūtę išveža į Panaterių enkavėdė skyrių ir patalpina ten rūsyje kaipos šansą čekistams.Bet mes Lietuvoje,nes skyriaus viršininkas yra ukrainietis iš Lvovo miesto.Mažiau budelis.1949 03 25-26 gyvuliniai vagonai rieda į mirtį be mažų počepavičių ir kita pavarde Močiūtės.Jos riziką patvirtino ir Giminės Kryžius,sykiu su mumis kalinamas.Prasisidėjo nervų karas,kurį pakoregavo vietos Lietuvos partizanai, buvę gerieji Davydonių kaimynai,kuriems dangų linkime,nes jie,kaipos ir mano tėveliai,o ir močiūtė, tolimuose Dausose. Tėvai po mėnesio gyvenimo gamtoje atėjo pas minėtą ukrainietį.Tas ir buvo jų likimo teisėjas:“Siunčiu,“-ir žmoniškai šypsosi,-„į Jonavos rajono Tabalų durpyną pokario kraštui būtiną kūrą gaminti,bet mūsų nuolatinėje kotrolėje!“ (Iki 1958 metų)
Mielai pripažįstu tėvų ir močiūtės kovinį tremtinių didvyriškumą,nes kitaip būčiau išmestas iš gyvulinio vagono kur nors Rusijos platybėse mažu nabašniku,todėl JIE pasipriešino 1949 03 25 deportacijai ne vien asmeniškai,tuomi pabrėžę,kad likti Lietuvoje net ir tokia baisia forma turi teisę beteisis „tarybinis žmogus,“pateikęs sektiną Pavyzdį Lietuvai.Vėliau „Tarybų valdžia“ švelnėjo,nubaliavojusi „liaudies priešų“ atmintį,bet manyje tasai pasipriešinimas, 1949 03 25 Davydonyse tėvams rizikuojant gyvybe, liko žurnalisto nekeistiname chrakteryje, kurio taip ir nepripažino laisva Lietuva, išskyrus „Trakų žemės,“ o ir „Vorutos“ tautiškai nusitekusius puslapius.
O buvo visko. Net silpnybės. Trumpam.
Gaila, jogei grižę ir gyvybės rizika išsilikę tremtiniai, organizavę nevienalytę LPKTS,netenka politinio atspalvio ir Seime nebeturi savo delagatų,nes JUOS kerta ir negailestingas senatvės sindromo abuojumas. Gaila,kad TS-LKD, priėmusi į savo gretas 40 000 LPKTS narių, toliau „grybauja“ savuoju „senių“ monopolistiniu patriotizmu,kenksmingu dėšinei Respublikos rankai. Gaila,kad ir net po 30 metų Lietuvos politikai, o ir jų naujoji karta,o! vis kėdžių medžioklė, neveikauja pagal britų, JAV ir skandinamų pavyzdį Viešpaties valia: TS-LKD-LSDP-LL (Lietuvos centro libaralai)!? Gaila,kad 2019 02 16 Lentvario tremtinių choras „VILTIS“ nekoncertavo miesto Parapijos namų scenoje. Bus atsakyta. Jei ne čia, tai JONO DAVYDONIO pripažintame internete, kurio Ansai laukė lygtos į nuodėmingą žemę sugrįžtant Kristų… bet tai jau kita mano Mamos 1949 03 25 kaliošų pora…
Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS
Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo
