Lentvarį ir Milaną skiria daugiau kaip 2000 kilometrų. Tačiau tai XIX a. pab.–XX a. pr. nesutrukdė grafams Tiškevičiams į Lentvarį integruoti tiek Italijos ir Milano architektūros elementų, kad Lentvaris net imtas vadinti Mažuoju Milanu.
Milano idėjų inspiratorius, be abejo, buvo grafas Vladislovas Tiškevičius, itin mėgęs Italiją, jos kraštovaizdį ir architektūrą, puikiai mokėjęs itališkai, todėl visur regėjęs galimybę Lentvaryje sukurti ką nors itališko. Žibintais apšviestas plaustas su artistų pasirodymais – kaip Venecijoje. Gėlių, vaisių ir daržovių parodos itališku stiliumi. Itališka jojimo technika. Daugybė itališkų meno dirbinių rūmuose ir rūmų teritorijoje[4].
Vis dėlto neabejotinai daugiausia Italijos turi Lentvario perlas – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Pagal pirminį projektą bažnyčia turėjo tapti Milano Santa Maria delle Grazie (Švč. Marijos Maloningosios) bazilikos, kurioje iki šiol saugoma Leonardo da Vinči „Paskutinė vakarienė“, kopija. Jai suprojektuoti pakviesti žymūs italų architektai Arturas Bongi ir Arrigo Boito* [2].
Deja, karai pakoregavo statybas ir finansines galimybes, todėl Lentvario bažnyčia netapo tikslia Milano bažnyčios kopija. Abi šventyklos pastatytos iš raudonų plytų. Iš tokių pat plytų – ir fasadą dalijantys piliastrai. Abiejose bažnyčiose yra apvalūs švieslangiai virš portalų ir šoninėse navose. O akmeninės kolonos, užbaigtos kapiteliais ir paremtos ant atikos bazių, skiria pastatą į dalis [4]. Be to, Lentvario bažnyčiai panaudota sgrafito (keliasluoksnio spalvoto tinko) dekoravimo technika, kurios kilmė itališka [1].
Labai simboliška, kad šiai Italija dvelkiančiai bažnyčiai palaiminimą atsiuntė popiežius italas Pijus XI. O kartu su palaiminimu iš Italijos atsiųsta ir XVII a. sukurta Nukryžiuotojo skulptūra, pakabinta virš altoriaus ir laikyta viena didžiausių bažnyčios relikvijų [3].
1907–1912 m. dėl savo politinių pažiūrų grafas Vladislovas Tiškevičius buvo nepageidaujamas tėvynėje ir negalėjo į ją grįžti. Savo „tremčiai“ pasirinko Milaną ir daugybę laiko praleido būsimos Lentvario bažnyčios prototipe – Santa Maria delle Grazie bazilikoje.
Gyvendamas Lentvaryje siekė šį priartinti prie Italijos, o gyvendamas Milane labai ilgėjosi Lentvario. Savo ilgesį kompensavo įkurdamas antikvariatą, pavadinimu „Warowland“ – kaip sukeisti pavadinimo „Lentvaris“ („Landwarow“) skiemenys. Būdamas kolekcininkas ir meno ekspertas, grafas Vladislovas šį verslą valdė puikiai, vien uždarbio iš parduotuvės užteko šeimai išlaikyti [4].
Grįžęs po „tremties“ antikvariatą Milane plėtojo dar dešimtmetį. Deja, palaipsnis Lentvario žlugimas tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nebeliko laiko užsiimti šia pelną nešusia veikla ir teko ją nutraukti.
Nusiaubus karams ir praėjus šimtmečiui, Italija Lentvaryje gerokai išbluko. Visgi Lentvaris iki šiol labai europietiškas miestas: grįžtant iš itališko stiliaus bažnyčios atgimus gamtai būtina eiti į angliško stiliaus parką. Ir laukti atgimstant rūmų.
____________________________
*Apie kilusią painiavą dėl vardų ir pavardžių bei visas esamas variacijas išsamiai savo knygoje „Lentvario Tiškevičiai“ aprašo Liliana Narkovič.
Šaltiniai ir literatūra:
- Jakienė, Jurgita. Lentvario bažnyčioje – vertingi XX a. Lietuvos bažnytinės dailės pavyzdžiai. Klevų alėja, 2017, kovo 23. Prieiga per internetą: http://www.klevualeja.lt/2017/03/23/lentvario-baznycioje-vertingi-xx-a-lietuvos-baznytines-dailes-pavyzdziai/
- Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos istorija. Prieiga per internetą: http://www.lentvarioparapija.lt/lentvario-viespaties-apreiskimo-svc-mergelei-marijai-parapijos-istorija
- Mikšionienė, Rūta. Lentvario bažnyčioje – užmirštas dailės lobynas. lrytas.lt, 2012, gruodžio 24. Prieiga per internetą: https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2012/12/24/news/lentvario-baznycioje—uzmirstas-dailes-lobynas-5152619/
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
