Rugsėjo 8–14 d. trakiečių delegacija, jau antrąkart dalyvaujanti tarptautiniame meno festivalyje „TRANS/MISIJOS“, šiemet vykusiame Košicėje, Slovakijoje, perėmė kitų metų renginio estafetę. Pirmoji festivalio laida buvo surengta pernai Lenkijoje, Žešuve.
„TRANS/MISIJOS“
Tarptautinio meno festivalio „TRANS/MISIJOS“ idėja užsimezgė 2017-aisiais Lenkijoje, Lancuto mieste, netoli Žešuvo. Tada Lenkijos (Žešuvas), Slovakijos (Košicė), Čekijos (Ostrava), Vengrijos (Debrecenas), Ukrainos (Lvovas) ir Lietuvos (Panevėžys) teatrų atstovai pasirašė memorandumą dėl „TRANS/MISIJŲ“ organizavimo. Vėliau Panevėžį šiame projekte pakeitė Trakai.
Pagrindinis tarptautinio meno festivalio „TRANS/MISIJOS, kuris kasmet turi vykti vis kitoje šalyje, tikslas – sukurti tam tikrą erdvę dalytis bendromis idėjomis, vertybėmis, menu (teatras, opera, muzika, kinas, fotografija, dailė ir kt.). Pats žodis „trans“ reiškia judėjimą per pamatiniu žodžiu pasakomą erdvę, t. y. peržengia valstybių sienas ir ieško naujų išraiškos būdų ir galimybių. Žodis „misija“ reiškia siuntimą, pavedimą, t. y. menas išeina iš lokalinio pasaulio ir keliasi į globalųjį. Kiekvienais metais rengiamas festivalis siūlo vis kitą pagrindinę temą, susijusią su istorija.
Pernai įvykusių „TRANS/MISIJŲ“ debiuto Žešuve tema buvo 1918-ieji: pabaiga ir pradžia. Tai metai, atnešę Vidurio ir Rytų Europos valstybėms naujų vėjų: griuvo imperijos, atsirado naujos valstybės Europos žemėlapyje. Šiųmetiniame tarptautiniame meno festivalyje Košicėje buvo minimos 1989-ųjų įvykių 30-osios metinės, kuomet daug kur pradėjo kristi komunistinis režimas, atpūtęs pamažu taip trokštamą Laisvės gūsį.
Trečioji „TRANS/MISIJŲ“ laida numatyta kitų metų rugsėjį Trakuose. „Trakai – tai ežerų ir Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, miestas, persmelktas istorijos ir kuris gali didžiuotis savo daugiakultūriškumu, – Košicėje festivalio atidarymo metu susirinkusiesiems kalbėjo Trakų r.
savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Agata Mankeliūnienė, perdavusi merės Editos Rudelienės sveikinimo žodžius. – 2020-aisiais Trakai bus Lietuvos kultūros sostinė, tad džiugu, kad gausybės renginių verpete savo vietą atras ir tarptautinis meno festivalis „TRANS/MISIJOS“. Tad laukiame visų senoje legendinėje Lietuvos sostinėje“.
Košicė
Košicė – antras pagal dydį Slovakijos miestas, esantis 400 km į rytus nuo sostinės Bratislavos. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1230 m. Pirmosios žinomos miesto privilegijos datuojamos nuo 1290 m. Miestas sparčiai augo dėl savo strateginės padėties tarptautiniame prekybos kelyje į Lenkiją. 1347 m. Košicė tapo antruoju miestu Vengrijos laisvų karališkųjų miestų hierarchijoje, po sostinės Budos. Košicė buvo pirmasis miestas Europoje, gavęs savo herbą 1369 m. iš Liudviko Didžiojo. Bulėje, skirtoje Košicės miestui, buvo nuspręsta, kad moterys turi teisę paveldėti Vengrijos sostą.
Košicės senamiestis labai gražus, čia gausu senovinių namų, rūmų, bažnyčių. Senamiesčio puošmena – gotikinė Šv. Elžbietos katedra, kuri yra didžiausia gotikinė bažnyčia Slovakijoje. Taip pat šiame mieste rengiamas seniausias Europos maratonas. Pirmą kartą Košicės Taikos maratono bėgimas įvyko 1924 m. Jis kasmet rengiamas pirmąjį spalio sekmadienį.
2013 m. Košicė tapo Europos kultūros sostine, o 2016-aisiais jai suteiktas Europos sporto miesto vardas.
Lemtingi 1989-ieji
1989-ųjų pradžioje dar nebuvo Šaltojo karo pabaigos požymių, tačiau jau antroje metų pusėje pokyčiai prasidėjo. Birželio 4 d. Lenkijos Seimo rinkimuose „Solidarumo“ kandidatai pasiekė moralinę pergalę. 1989 m. lapkritį ir gruodį įvykusi Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje nuvertė komunistinį režimą. Spalio 23 d. Vengrija paskelbė komunistinės eros pabaigą. Galiausiai 1989 m. lapkričio 6 d. nugriautas Šaltojo karo simbolis – Berlyno siena. Rytų ir Vidurio Europos valstybių (kur buvo įsitvirtinęs komunistinis režimas), 1989-aisiais patyrė tam tikrų pokyčių politinėje erdvėje. Lietuva nebuvo išimtis. 1989 m. rugpjūčio 23 d. trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – susikibo į „Baltijos kelią“, siekiant taikiai pasauliui parodyti prieš 50 metų įvykusią okupaciją, kuomet SSRS ir nacistinė Vokietija perbraižė Europos žemėlapį. Minint Baltijos kelio 30-metį, lietuviai Košicės gyventojams ir festivalio „TRANS/MISIJOS“ svečiams pristatė Romualdo Požerskio fotografijų (20 nuotr.) parodą „Lietuva 1989–1993. Baltijos kelias“, kuriose užfiksuotos šio istorinio įvykio akimirkos. Kaip sakė parodos kuratorė Edita Tamulytė, kai visi fotoreporteriai skubėdavo atgal į redakcijas, R. Požerskis tik pradėdavo fotografuoti, kai visi išeina, Požerskis pradeda dirbti, tad jo Sąjūdžio laikų nuotraukose galima matyti ir kitokių vaizdų. Gaila, kad tuo metu fotomenininkas buvo išvykęs į JAV ir pats negalėjo pasidalyti Baltijos kelio emocijomis su festivalio dalyviais.
Taip pat parodos metu Trakų karališkasis teatras žiūrovams surengė istorinę inscenizaciją. Viskas vyko keliais etapais, suskirstytais pagal chronologiją (1939–1945 m., 1945–1986 m., 1986–1989 m., 1989–1993 m.) – taip atsispindėjo svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai.
Vėliau susirinkę žiūrovai stebėjo Vilniaus lenkų teatro „Studijos“ satyrą „Raudonosios armijos karininko užrašai“ (rež. Slavomiras Gaudyn). Per pusantros valandos trukusią pjesę buvo pavaizduotas vieno pirmųjų į Vilnių 1939-ųjų rugsėjo 17 d. įžengusio SSRS karininko (vaidina Trakų kultūros rūmų direktorius Edvardas Keizik) likimas. Spektaklyje jo asmenybė atskleidžiama, kaip tipinio sovietų kariškio, nesugebančio kritiškai mąstyti, veikiančio pagal jam iš aukštai primestą valdžios politiką, garbinančio bolševikų ideologiją ir visur įžvelgiančio „buržuazijos“ priešus.
Po spektaklio visi patraukė į antrąjį Rytų Slovakijos galerijos aukštą, kur klausėsi Trakų kultūros rūmų instrumentinio ansamblio „Serenada“ (vad. K. Mikiška) atliekamų melodijų. Programoje skambėjo lietuvių kompozitorių aranžuotos lietuvių liaudies dainos ir originalios jų kompozicijos. Taip pat klausytojai išgirdo žinomus pasaulio kompozitorių kūrinius, kurie tarsi tiltas jungė Lietuvą su visu pasauliu. „Renginyje nuskambėjusios
J. Gaižausko daina „Trakai“ ir T. Leiburo daina „Prie pasakų miesto“ reprezentavo Trakus ir Lietuvą šiame festivalyje. Taip pat atlikome į UNESCO kultūros paveldo fondą įtraukto žanro sutartinę „Skamba terška žiedeliai“ ir kt. originalius kūrinius“, – pasakojo „Serenados“ vokalistė Sandra Stasiūnaitė-Luškevičienė.
Laisvė…
Kitą dieną Košicės miesto gyventojai ir svečiai rinkosi valstybiniame istoriniame teatre stebėti spektaklio „Klajojantys miglose“, sukurtą pagal Sergejaus Kozlovo kūrinį „Ežiukas rūke“ (rež. Slavomiras Gaudyn, Edvardas Keizik), premjerą. „Klajojantys miglose“ – tai spektaklis, kuriame Trakų karališkojo teatro aktoriai kartu su kolegomis iš Vilniaus lenkų teatro „Studijos“, Lietuvos rusų dramos ir Klaipėdos valstybinio teatrų kelia klausimus: kas yra laisvė, ar tai yra duotybė, ar turime dėl jos kovoti, ar mes visi jos verti, ar mokame ją branginti ir t. t. Žiūrovai negailėjo aktoriams aplodismentų.
Laisvė nėra tik fizinis žmogaus būvis, tačiau ir mentalinis. Tik laisvas žmogus gali kurti, eksperimentuoti, nebijoti… Taip 2005 m. susibūręs ugnies ir šokio kolektyvas „Čiutyta“ (vad. V. Bagdonienė) sujungė šokį ir ugnį į vieną darnią judesių visumą, kuri užburia savo paprastumu, bet tuo pačiu ir originalumu. Košicės miesto gatvėje „Čiutyta“ parodė, kaip sugeba prijaukinti nakties tamsą ir ugnies liepsną, nepavaldžią fizikos dėsniams. Kiekvieną praeivį, nusprendusi sustoti nors akimirkai ir pažvelgti į pasirodymą, ugnies ir šokio šou įtraukė ir nepaleido iki paskutinės minutės.
Trakų r. savivaldybės tarybos narys Kęstutis Vilkauskas, vaidinęs ir pernai, iš šių metų festivaliuose „TRANS/MISIJOS“, džiaugėsi lietuvių dalyvavimu tokio masto renginyje: „Praėjusių metų festivalis Lenkijoje buvo labai gerai organizuotas, buvo daug žiūrovų. Slovakams to šiek tiek pritrūko. Manau, Trakai kitais metais turės patirties organizuoti tokio formato festivalį Kultūros sostinės metu.“
Tarptautinis meno festivalis „TRANS/MISIJOS“ baigėsi, tačiau neilgam. Po metų visi meno profesionalai vėl susitiks vienoje scenoje, kad parodytų savo meistriškumą. Ir šįkart… Trakuose.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.
