Istorija – tai yra mokslas, tiriantis žmonijos, tautų, valstybių praeitį. Dažnai ji įvardijama seniausių mokslu, lydėjusių žmogų nuo seniausių laikų iki šių dienų. Istorija turi didžiulę galią ir mūsų amžiuje. Ją pasitelkus galima vienus faktus, įvykius, žmones išaukštinti, kitus – sumenkinti. Dažnai atsigręžiant į praeitį, mes esame veikiami vienų ar kitų aplinkybių, nuomonių, kurie vienaip ar kitaip, sąmoningai ar nesąmoningai, formuoja mūsų požiūrį į įvykusius įvykius. Kaip gal atrodytų banaliai mūsų šiuolaikinių technologijų ir vartojimo pasaulyje, mums vis tiek yra svarbūs pamatiniai dalykai, kurie formuoja mūsų moralės, pasaulėžiūros normas, todėl ir tenka atsigręžti į istoriją. Ne veltui lotyniškas posakis byloja, kad istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia magistra vitae). O kas geriau išmano istorijos vingrybes, negu tas, kas dirba apsigaubęs praeities skraiste – muziejininkas. Muziejuje kaupiamos, saugomos, restauruojamos ir konservuojamos įvairių kultūros sričių (meno, mokslo, technikos) vertybės bei rengiamos parodos visuomenei su jomis supažindinti.
„Klevų alėja“ nusprendė pakalbinti nuo 2010 m. Trakų istorijos muziejuje dirbantį muziejininką, istorijos magistrą Tomą PETRAUSKĄ apie tai, ką šiuolaikiniam žmogui reiškia istorija, ką ji gali suteikti ar atimti, kaip ją reiktų vertinti.
Turbūt nerastume nė vieno žmogaus, kuris nebūtų apsilankęs kokiame nors muziejuje. Dažniausiai keliaujant į kitą valstybę ir norint pažinti jos kultūrą bei istoriją, verta apsilankyti nors viename muziejuje, kad pamatytume istorijos artefaktus. Tačiau retas suvokia, kad muziejaus, kaip istorijos saugotojo ir puoselėtojo, misija yra kur kas gilesnė ir platesnė…
Na, taip… Muziejaus kaip institucijos pagrindinė funkcija yra saugoti, kaupti, konservuoti. Mane patį dažnai liūdina, kad žmonės muziejų suvokia siaurąja prasme. Jie įsivaizduoja, kad tai, ką jie mano ekspozicijų vitrinose, yra viskas, kad tuo ir užsibaigia muziejaus funkcija ir muziejininko pareigos. Toli gražu tai ne viskas. Muziejus turi daugybę fondų, kuriuos saugo, jose kaupiama įvairi informacija. Muziejininkai privalo išmanyti visus tuos eksponatus ir juos suinventorinti. Laikui bėgant eksponatai dyla, todėl į pagalbą atskuba restauratoriai, kurie laiku turi nustatyti saugomo objekto būklę ir esant poreikiui jį restauruoti.
Taip pat norėčiau akcentuoti, kad muziejus – ne tik senų daiktų saugykla, kaip daugumai gali pasirodyti. Jis taip pat užsiima tiriamąja veikla, pvz,. leidžia įvairius leidinius, katalogus, vykdo projektus, kaip antai, nuo 2008 m. Trakų istorijos muziejus vykdo projektą „Muziejus laikraštyje. Pagrindinis jo tikslas – pristatyti visuomenei muziejuje saugomus eksponatus.
Taip pat Trakų istorijoje muziejuje vyksta gyvosios istorijos renginiai (Salos, Pusiasalio ir Medininkų pilyse).
Tai galima teigti, kad muziejus atlieka šviečiamąją funkciją ir kartu formuoja žmonių istorinę savimonę ne tik valstybiniu mastu, bet ir regioniniu. Ypač pastaruoju metu išpopuliarėjo lokalinių vietų tyrinėjimai, o gyventojai ieško savo genealoginių šaknų, domisi gyvenamosios vietos istorija.
Kad tai turi įtakos, žinoma. Aplamai kalbant apie regionus, kiekvienas miestelis, kaimas ir jo gyventojai turi savo požiūrį į jų gyvenamą vietovę ir jos praeitį. Jei, tarkime, tame miestelyje įvyko kažkoks svarbus istorinis įvykis ar pražygiavo žymus karvedys, o gal, žiūrėk, pasirašyta reikšminga sutartis, tai tada atsiranda ir poreikis ta praeitimi didžiuotis bei ją įamžinti – minėtinos datos, tam tikroms progoms skirti renginiai ar istorinis įamžinimas (pastatų ir gatvių pavadinimai, paminklai). Man, kaip istorikui, visada smagu, kai vietiniai pradeda vertinti savo gimtojo krašto istoriją platesniu ar siauresniu aspektu. Ypač džiugina, kai atsiranda koks entuziastas, nes jo pastangomis ir prasideda istorinių vietų įamžinimas. Pvz., smagu, kad mano gimtasis Vievis prisimena ir pagerbė čia gyvenusį vaistininką, knygnešį, visuomenininką ir lietuviškos savimonės puoselėtoją, poetą Jurgį Milančių (1869–1956). Jo vardu pavadinta ir gatvė, ir Vievio pradinė mokykla. Aukštadvaryje, prašome, yra gydytojo Vlado Mongirdo gatvė, atsiradusi prieš porą metų. Yra išlikęs ir jo dvaras miestelyje. Ir tokių pavyzdžių, kai yra pagerbiami vietiniai istorijai nusipelnę asmenys, yra daug…
Aš ir pats mėgstu, kai reikia kur nors pavažiuoti toliau, užsukti į pakeliui esantį mažesnį miestelį ir apsižvalgyti.
Dar norėčiau akcentuoti, kad visada yra lengviau kažką įamžinti, pagerbti, kai yra rimtas palikimas, kai nereikia kurti nuo nulio. Pvz., Trakuose – Salos pilis, o tiksliau – mus pasiekę griuvėsiai buvo. Maironis irgi labai puikiai įamžino jos atminimą, o kad pilis buvo ir yra – tai nenuginčijamas faktas.
Kuo daugiau bus iniciatyvų dirbti su istorinėmis vietomis, jas restauruoti ar konservuoti, galiausiai įprasminti paveldą, jų egzistavimą, tuo tik geriau, nes bus ką palikti ateities kartoms.
Mūsų dienomis istorija ir jos svarba, požiūris į tam tikrus įvykius tarsi pagavo pagreitį. Kiek aistrų visuomenėje sukėlė generolo Vėtros (Jono Noreikos) atminimo lentelė ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato ar tarpukario diplomato Kazio Škirpos gatvė Vilniuje. Kol vieni ginčijasi dėl vieno ar kito nuopelnų valstybei, kiti ieško jų nuopolių. Gal kartais istorinis atminimas iš tiesų visuomenei gali suteikti daugiau neigiamų emocijų ir todėl reiktų vengti vadinti gatves, pastatus, pvz., istorinių asmenybių vardais.
Vienareikšmiško atsakymo, manyčiau, nėra. Jeigu tokie pavadinimai, pvz., liepų/ pušų gatvė, kuriami „iš oro“, tai nelinkčiau to vertinti kaip pagirtinos praktikos. Jeigu kažkada toje gatvėje augo kokia pušų ar liepų giraitė, tada jau kitas klausimas. O šiaip aš kaip istorikas esu linkęs, kad objektams būtų suteikiami prasmingi vardai, įamžinant mūsų praeities istorinį ir kultūrinį paveldą – tai turėtų būti prioritetas.
Tiesa, čia iškila kita problema, kad tas pats žmogus istorijoje niekada nebus visiems geras. Ypač kai kalbama apie Viduramžių valdovus ir jų politiką. Kaip sakoma, politikoje nėra šventųjų. Kai pradedama kabinėtis prie pavienių žodžių, faktų, įvykių ir iš to norima sumenkinti ar padaryti didelį įspūdį, visą tai reikia vertinti iš bendros situacijos, atsižvelgti į kontekstą. Turime mąstyti kritiškai, suvokti, kad vieną ar kitą istorinį/politinį veikėją veikė daugybę faktorių, aplinkybių, gal jam reikėjo tiesiog laviruoti. Todėl, manyčiau, kad pervadinti gatves, nukabinti lenteles ar nugriauti paminklus yra lengviausia. Mes turime išmokti mąstyti valstybiškai. Reikia įsigilinti, kiek vienas ar kitas žmogus/ grupuotė/ įvykis atnešė gero valstybei. Norint kažką „iškapstyti“ neigiamo, visada galima, nes mes visi esame žmonės su savo trūkumais ir ydomis.
Kažkada žiūrėjau laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje prof. Alfredas Bumblauskas ir prof. Edvardas Gudavičius pastebėjo įdomų faktą. Dažnai žmonės nori matyti savo didvyrius tik iš teigiamos pusės, ir pyksta ant istorikų, kurie „iškapsto“ neigiamų dalykų. Visuomenė negatyvą priima per daug asmeniškai, kaltindami, kad istorikai neturi ką veikti, tik ieško, kaip sumenkinti vieną ar kitą asmenį. Dažnai istorinių asmenybių neigiamą praeities fragmentą reikia priimti kaip faktą ir nereikia tų faktų bijoti. Pvz., Mindaugas Lietuvą suvienijo kalaviju ir krauju (XIII a.), bet tai nemenkina jo nuopelno – sukurta Lietuvos valstybė. Jis padarė taip, kaip sugebėjo.
O kad ginčų dėl istorijos vertinimo buvo, yra ir bus, tai irgi faktas. Kai studijavau Vilniaus universitete istoriją, turėjau kursą apie Lietuvos istoriografiją, kurį dėstė prof. Irena Valikonytė. Nuo to laiko mano asmeninio domėjimosi sritį apie LDK politinę, socialinę, kultūrinę istoriją (XIII–XVI a.), papildė ir susidomėjimas Lietuvos istoriografijos raida – pradėjau gilintis, kaip istorija, istorinė savimonė, įvykis, asmuo ar net visa epocha vertinami skirtingais laikotarpiais. Reziumė – visais laikais dėlto buvo ir ginčų, ir reabilitavimo atvejų. Šiais laikais nieko naujo nevyksta. Todėl dar kartą pasikartosiu – mąstykime kritiškai, valstybiškai ir nepriimkime tam tikrų dalykų per daug asmeniškai su emocijomis. Ir žinoma, iš istorijos turime mokytis…
Dėkojame už pokalbį.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Pirmą kartą straipsnis publikuotas 2019 m. rugsėjo 25 d.
