Šiuo metu visą pasaulį kausto koronavirusas – nežinomas, neištirtas, mirtinas. O XX pr. tokių grėsmę ir baimę keliančių reiškinių buvo ne vienas. Tuberkuliozė, karai ir stomatologinės problemos prieš daugiau kaip šimtmetį neaplenkė ir Lentvario.
Nuo tuberkuliozės iki šiol miršta apie 15 proc. sergančiųjų, tai sudaro 1,5 mln. gyvybių per metus – daugiausiai iš visų ligų. Ligą suvaldyti padėjo skiepai, antibiotikai ir higiena, tačiau XIX–XX a. sandūroje ji buvo tikra Dievo rykštė. Nepriklausomai nuo socialinės padėties, mirtingumas buvo didžiulis, daugiausia vaikų [1]. Taigi neturint kitų pasirinkimų, tuo metu išpopuliarėjo gydytojo Stanislovo Markevičiaus idėja propaguoti vasaros stovyklų organizavimą kaimuose nuo tuberkuliozės kenčiantiems vaikams [2].
Čia į pagalbą atskubėjo grafas Vladislovas Tiškevičius, pasiūlęs tokias stovyklas rengti jo rezidencijos Lentvaryje teritorijoje. Sanatorijos įkūrimas buvo tik planuose, todėl grafas neturėjo tam skirtos vietos, tačiau rėmė vaikų atostogas, stovyklas ir gydymą savo dvaro teritorijoje. Kaip ir liga, Tiškevičius neskirstė vaikų pagal luomą: priėmė ir bajorų, ir neturtingų šeimų vaikus. Dėl to dvaro miškeliuose vasaromis išpopuliarėjo harcerų – Lenkijos vaikų ir jaunimo judėjimo – stovyklos su palapinėmis ir laužais [2].
Tuo metu Lentvaryje jau veikė ligoninė ir stomatologinis kabinetas, kurių paslaugomis vaikai prireikus galėjo naudotis. Ligoninė turėjo 12 lovų, dvi palatas vyrams ir moterims bei atskirai gimdyvėms. Bendrosios praktikos gydytoju dirbo Kazimieras Okuličius, kuris nemokamai gydė ir konsultavo visus rūmų darbuotojus ir apylinkės gyventojus. Už paslaugas stabilų atlyginimą mokėdavo pats grafas. Slaugytojos ir akušerės pareigas ėjo Šaniavska, ji turėjo dvi padėjėjas [2].
Lentvario grafai ligonine Lentvaryje neapsiribojo. Skubiais atvejais pacientai būdavo nukreipiami, vežimu ar traukiniu vežami į artimiausias miesto ligonines Trakuose arba Vilniuje. Taip pat grafai Marija Kristina ir Vladislovas Tiškevičiai labdarų metu rinko pinigus pirmajai Vilniaus vaikų ligoninei, pradėjusiai veikti 1906 m. [2]
XX a. pr. net toks dalykas kaip dantų gydymas ir taisymas buvo keblus, ypač Lentvaryje, į kurį buvo sudėtinga prikviesti reikiamų specialistų. Tuo metu valytis dantis dar nebuvo populiaru, žemesnės klasės žmonės kentėjo nuo skausmų, bet neturėjo pakankamai lėšų nuvykti pas tolimą stomatologą. Išplitus infekcijai, pasitaikydavo ir mirčių.
Todėl grafas Vladislovas Tiškevičius nusprendė Varšuvoje baigti dvejų metų trukmės stomatologijos studijas ir pats nemokamai taisyti dantis savo pavaldiniams ir aplinkiniams gyventojams. Gyventojų tuo metu nebuvo daug, bet visiems norintiesiems prisieidavo skirti po dvi valandas per dieną. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nuo grafo slapstėsi, bijodami prisipažinti apie danties skausmus, nes populiariausias jo danties „gydymas“ buvo rovimas. Patys dvariškiai dantis taisė Varšuvoje [2].
Galiausiai visą šią gana struktūruotą sveikatos ir sveikatingumo sistemą Lentvaryje sujaukė Pirmasis pasaulinis karas. Vos jam prasidėjus, grafai Tiškevičiai pasiūlė savo pagalbą sunkiai sužeistiems žmonėms. Pagrindinė ligoninė įrengta geležinkelio stotyje. Dar trys erdvūs pastatai ir 100 lovų skirta sužeistiems kareiviams. Iš Liepojos atkeliavo įranga ir personalas. Ligoninei ėmėsi vadovauti Vladislovas Tiškevičius, padedamas svainio Konstantino Liubomirskio [2].
Sužeistųjų buvo daugybė, dirbti buvo labai sunku. Budėta dieną naktį, nes reikėjo priimti ir aprūpinti kiekvieną sužeistųjų ekipažą. Kadangi šalia Virbalio sienos vyko didžiuliai mūšiai, netrukus visos vietos buvo užimtos. Šeimininkai turėjo užtikrinti visiems maistą, tvarsliavą, patalynę ir rankšluosčius. Jie taip pat padėdavo rašyti laiškus šeimoms, iškviesdavo kunigą mirštantiesiems. Grafienė prižiūrėjo ligoninės virtuvę ir skalbyklą [2].
Lauko ligoninė buvo kilnojama, iš Lentvario perkelta į Peterburgą, vėliau – į Persiją. Vladislovas Tiškevičius, kaip ligoninės vadovas, vyko į vietas, netoli karščiausių fronto taškų. Jo žmona taip pat toliau slaugė sužeistuosius Lentvaryje [2].
Dėl stipraus geležinkelio mazgo ir Tiškevičių geros širdies XX a. pr. Lentvaris negalėjo būti izoliuotas nei nuo ligų, nei nuo istorinių įvykių. Tuo metu jis buvo tapęs įvykių epicentru ir puikiu pavyzdžiu, kaip kritinėse situacijose pagelbėti labiausiai reikalingiems.
Literatūros sąrašas:
- Faktai apie tuberkuliozę, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Prieiga internetu: http://www.ulac.lt/lt/faktai-apie-tuberkulioze, žr. 2020-03-28.
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018.
Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius
