Turėti dvarą prieš 100–150 metų reiškė tam tikrą statusą. Bet tai neišvengiamai buvo ir įsipareigojimas, ypač finansinis. Ne išimtis ir Lentvario dvaras: jį išlaikyti reikėjo daugybės lėšų ir finansinio apsukrumo. Jo stokodamas, grafas Vladimiras Tiškevičius samdė patyrusius valdytojus ir ekonomus. Deja, tam tikros istorinės aplinkybės ir pasirinkti netinkami žmonės lėmė didelius Lentvario dvaro sunkumus. Apie juos liudija ir Adomo Miliausko kolekcijoje išlikę dokumentai.
Lentvario dvaro žlugimas prasidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Jo metu sunaikinti ir sugadinti Lentvario rūmai, kanalizacija, elektra ir vandentiekis. Po to grafai, baimindamiesi dar vieno karo, nusprendė neinvestuoti į rūmų atnaujinimą [1]. Taip pat smūgis buvo 1921 m. pasirašyta Rygos taika, padalijusi Lentvario dvaro valdas per dvi valstybes. Bet karo padariniai nebuvo vienintelė Tiškevičių problema. Kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad juos ilgą laiką apgaudinėjo prie Vilniaus esančių valdų valdytojas Pavelas, savo reikmėms švaistęs dvaro turtą. Neinvestavimas į veisimą, žemės ūkio neplėtojimas, neteisėtas miškų iškirtimas tapo lemiamu dvaro žlugimo veiksniu.
Užuominų apie tai matyti 1921 m. dokumente (žr. 1 dokumentą), kuriame kalbama apie vekselius ir prašoma dvaro plano. Tuo metu planas buvo svarbus dokumentas, todėl tikėtina, kad laišką parašęs asmuo kreipiasi į pačius dvaro šeimininkus. Manoma, kad po triukšmingo valdytojo Pavelo atleidimo ir pabėgimo, naujas prie Vilniaus esančių valdų valdytojas nebuvo pasamdytas, baiminantis panašaus scenarijaus. Todėl galbūt planas buvo reikalingas kitam aukštam dvarininkui, norint peržiūrėti žemes po Rygos sutarties. Tuo tarpu vekseliai jau buvo tapę įprasta praktika, norint ką nors įsigyti su skola. Vekselių tik daugėjo, o galimybės juo apmokėti menko.
Vis dėlto dvaras keletą metų, išlaikydamas pagrindinius darbuotojus, gyvavo. Bet viskas jau buvo kitaip. 1925 m. grafo Vladislovo sūnus Eugenijus kėlė vestuves. Joms nebebuvo nei pinigų, nei patalpų, todėl vestuvės atšoktos pas susigimiavusius Radvilas. Pati Tiškevičių šeima jau gyveno nebe rūmuose, o pagalbiniuose pastatuose. Prabangos nebuvo likę, bet tėvynės atsisakyti nesinorėjo [1].
Galutiniais dvaro žlugimo metais laikomi 1929 m. Iš tų metų išlikęs dokumentas (žr. 2 dokumentą), kuriame iš kaimyninių Grigiškių prašoma pašarų arkliams kaip paskolos. Marija Kristina Tiškevičienė Lentvaryje visada laikė žirgus. Gegužės mėnesį, jau prasidedant ganymo pievose sezonui, buvo paprašyta gauti 500 kilogramų pašaro. Vienam žirgui tiek būtų užtekę geram mėnesiui, bet manytina, kad žirgų Lentvaryje dar buvo likę daugiau.
Visgi galiausiai tais pačiais metais grafas Vladislovas su žmona Marija Kristina nusprendė persikelti gyventi į Varšuvą. Į Lentvarį atsikraustė sūnus Eugenijus, neaišku, ar įvykdęs Marijos Kristinos skolų įsipareigojimus. Bet, būdamas šiek tiek apdairesnis už tėvą, jau 1929 m. liepos 17 d. už 18 500 dol. įsigijo Karpiškių palivarką, kurio plotas tai 91,47 dešimtinių [1]. Tai leido likusiam Lentvario dvarui atsilaikyti iki Antrojo pasaulinio karo.
Išlikę dokumentai liudija, kad net ir didžiausiu sunkmečiu Lentvario dvare virė gyvenimas, o grafai nebuvo linkę atsisakyti savo darbuotojų. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo grafai Tiškevičiai gyveno nebe pagal savo kišenę ir išsilaikė tik padedant aplinkiniams dvarams.
/Iš lenkų kalbos vertė Brigita Liachovič/
Lentvaris, 1921 m. /neįsk./ 14 d.
Lentvario vandens malūnai
Paštas
Stotis LENTVARIS
EINAMOSIOS SĄSKAITOS:
Varšuvos prekybos bankas – Vilniaus filialas.
Kooperatinių draugijų bankas – Vilniaus filialas.
Verslo bendrovių sąjungos bankas – Vilniaus filialas.
Vilniaus privatinis komercijos bankas.
Gerbiamas Pone!
Kadangi šiandien tikrai negaliu atvykti asmeniškai pagal kvietimą į čionykštį dvarą su juo atsisveikinti, tad prašau maloningai pasirašyti pridėtus vekselius ir grąžinti juos pasiuntiniui.
Tuo pačiu prašau išduoti pasiuntiniui dvaro planą, kuris man labai reikalingas.
Su pagarba nusilenkdamas ir
bučiuodamas Ponios rankeles
/Neįsk./
/Iš lenkų kalbos vertė Brigita Liachovič/
/Spaudas:
GRAFIENĖS
MARIJOS KRISTINOS TIŠKEVIČIENĖS
Lentvario /neįsk./ valdyba/
Lentvaris, 1929 m. gegužės 27 d.
Didžiai gerbiamas Ponas
Grzegorzas /K…-neįsk./
Grigiškėse
Gerbiamas Pone!
Remdamasi žemiau pasirašiusiajam duotu pažadu, grafienės Marijos Kristinos Tiškevičienės dvaro administracija prašo maloningai išduoti įteikėjui pažadėtąjį
1 vežimą ± 30 pūdų šiaudų arklių pašarui
kaip paskolą iki /neįsk./ derliaus. –
Iš anksto dėkodamas už paslaugą,
pagarbiai
/Spaudas:
GRAFIENĖS
MARIJOS KRISTINOS TIŠKEVIČIENĖS
Lentvario /neįsk./ valdyba/
/Neįsk./ Zielińskis
/Neįsk./
Išduota 1929-05-27.
Šiaudų 30,5 pūdų.
Naudota literatūra:
- Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, rankraštis, 2018.
Giedrė PETREIKIENĖ, Trakai
