Šiemet įkūrimo 60-metį švenčiančioje Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje bene garbingiausias – M. Šimelionio lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas.
Įžengus į jį, prieš akis meniška freska su prasminga ir įkvepiančia citata: „Padariau viską, ką galėjau. Kas gali, tepadaro geriau…“
Kabinetas įrengtas būtent mokyklos jubiliejaus proga. „Motiejus Šimelionis buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, todėl ir jam atminti nuspręsta įrengti būtent šio dalyko mokymo kabinetą“, – pasakoja gimnazijos direktorė Vida Lesauskienė.
1963-iaisiais, gūdžiais postalininiais metais, anuomet smarkiai rusifikuotame Lentvaryje, Vilniaus, Lietuvos sostinės, pašonėje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ryžosi įkurti pirmąją lietuvišką mokyklą šiame miestelyje. Toks sprendimas buvo priimtas ganėtinai spontaniškai ir be jokių diskusijų, juolab kad ir vardas gimnazijai suteiktas palyginti neseniai, o ir mokyklos statusas į gimnaziją pakeistas tik 1989 metų liepos 15 dieną Trakų rajono savivaldybės sprendimu, minint Žalgirio mūšio 579-ąsias metines, nė nelaukiant jubiliejaus. Mokyklos – dabartinės gimnazijos – istorija ne kartą aprašyta įvairiuose leidiniuose, tačiau tai tik istorija.
Gimnazijos vadovės teigimu, užuot rašinėjus ar perrašinėjus Motiejaus Šimelionio arba jo vardu pavadintos gimnazijos istoriją, buvo greitai nuspręsta mokyklos įkūrėjo vardo kabinete ant sienos surašyti svarbiausius faktus apie mokyklos įkūrėją, kuriuos turėtų įsiminti šioje gimnazijoje besimokantys moksleiviai.
Pagrindinė kiekvieno lituanisto mokymo priemonė – knyga ir mintys joje. Šios mintys – nemarios, tačiau pačią knygą vis labiau išstumia skaitmena, elektroninės „knygos“ bei mokymo priemonės, kuriose nėra šlamančių lapų.
M. Šimelionis, be abejo, negalėjo numatyti, kad įprastoje bibliotekoje kada nors pristigs knygų, gal jų liks vos vieną egzempliorių, tačiau jo ainiai pasirūpino, kad knygų išmintis nemirtų, todėl toje pačioje mokyklos bibliotekoje jau kabo modernizuotos elektroninės knygos – tikra bėda tingiems gudručiams, galėjusiems aiškintis, esą neperskaitę neva dėl to, kad „nėra bibliotekoje“. Dabar kiekvienas reikalingą programinę knygą ar kūrinį gali nusikopijuoti tiesiog nuo sienos kitoje bibliotekos pusėje, naudodamasis QR kodu, kurį atpažįsta kiekvienas išmanusis elektroninis įrenginys.
Tai menkas knygos pakaitalas, nes negirdėti lapų šlamėjimo, tačiau tenka pratintis prie realijų – Lietuvoje netgi dažniau nei kai kuriose kitose civilizuotose valstybėse popierinius reikalų raštus, kaip ir popierinius ar metalinius pinigus, baigia visiškai išstumti skaitmeninės laikmenos. Tokia tendencija veikiausiai liks ir ateityje, ir jai vaikus reikia ruošti.
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, buvusioje pirmojoje miestelio lietuviškoje mokykloje, kaip teigia direktorė V. Lesauskienė, karo pabėgėlių vaikų iš Ukrainos nėra, tačiau, anot jos, per pertraukas girdėti vaikus tarpusavyje bendraujant įvairiomis kalbomis: lenkiškai, rusiškai – taip, kaip bendraujama jų šeimose. „Tikriausiai tėvai nusprendžia savo vaikus leisti pirmiausia į lietuviškus darželius, vėliau – į lietuvišką mokyklą, kad užaugus čia būtų lengviau ir bendrauti, ir tęstis mokslus jau pasirinkus profesiją“, – svarsto mokyklos vadovė.
„Norime ir siekiame, kad mūsų palydėti abiturientai didžiuodamiesi sakytų: „Aš baigiau Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnaziją.“
Kostas MARTINKĖNAS
Autoriaus nuotr.
