Apie keturiasdešimt penkis metus Lentvario mieste veikusią santechninių dirbinių gamyklą „Kaitra“ buvo rašyta. Praėjusiais metais Vilniaus apygardos teismas, po iškeltos bankroto bylos, priėmė nutartį uždarą bendrovę gamyklą „Kaitra“ likviduoti, o šių metų sausio 16 dieną ši bendrovė buvo išregistruota.
Gamykla likviduota -teršalai liko
Nebeliko aplinką teršiančios santechnikos dirbinių gamybos, jau netvoskia karščiu šios gamyklos liejimo cechai, nebesklando suodžiai, neverčiamos šalia gamyklos ketaus vonių liejimo atliekos, tačiau liko šios gamyklos užteršta aplinka. Daugiausia teršalų sugėrė gamyklos teritorijos žemė, labai pavojingas sveikatai prie gamyklos supiltas vonių liejimo atliekų sąvartynas. Tačiau Lentvario miesto gyventojai tikriausiai net neįsivaizduoja, kokį pavojų jų sveikatai kelia, toks buvusios gamyklos palikimas.
Daug metų Lentvario miesto ekologine būkle niekas nesidomėjo, tačiau 1989 metais Onos Staniulionienės iniciatyva buvo įkurtas savanoriškas visuomeninis susivienijimas – Lentvario miesto gyventojų komitetas, pakvietė Lentvario miesto gyventojus į susirinkimą ir priėmė nutarimą, kuriame reikalavo sustabdyti Lentvario miesto aplinkos teršimą, uždrausti gamybą, dėl kurios blogėja miesto ekologinė būklė. Lentvario miesto gyventojų susirinkimo nutarimas buvo nusiustas Trakų rajono ir Lietuvos respublikos valdžiai. Atgimimo laikais, tokio miesto gyventojų reikalavimo pabūgę, valdžios atstovai bandė raminti gyventojus. Tuometis Valstybinis gamtos apsaugos komitetas sudarė keturias darbo grupes, kurios turėjo tirti gamyklos „Kaitra“ įtaką į atmosferos orui, sanitarinę būklę darbo vietose, vandenų panaudojimą, valymo bei atliekų utilizavimą bei taršos poveikį dirvožemiui ir geosferai.
Šios specialistų grupės, kruopščiai plušėjusios trejetą mėnesių, pateikė išvadas.
Teršalai, kurie patenka į atmosferos orą
Specialistai nustatė, kad tuo metu daugiausia teršalų į atmosferos orą patekdavo iš vonių emaliavimo, senų vonių restauravimo barų, bei organinio kuro deginimo gamyboje ir katilinėje.1988 metais buvo sudeginta virš 15 tūkst. tonų mazuto ir apie 12 tūkst. kub. metrų gamtinių dujų, o į atmosferos orą išmesta 2741 tona teršalų, iš jų: 165 tonos kietų (dulkių), 361 tona sieros anhidrido, 1966 tonos anglies monoksido, 48 tonos azoto oksidų ir 201 tona angliavandenilių.
Buvo analizuota dulkių, sieros dvideginio, anglies viendeginio, azoto dvideginio, fluoro vandenilio, sulfatų koncentracijos 100 -400 metrų zonoje nuo gamyklos. Tyrėjų teigimu, kenksmingų medžiagų koncentracijos dažniausiai neviršijo leistinų normų. Atskirais atvejais dulkių, azoto dvideginio koncentracijos viršijo didžiausias leistinas normas, o fluoro vandenilio siekė didžiausią leistiną normą. Daugiausia ore tyrėjai aptiko dulkių. Jų vidutinė koncentracija „Kaitros“ įtakos zonoje viršijo vidutinę leistiną paros normą 1,6 karto.
Kur tekėjo „Kaitros“ pramoniniai vandenys?
Kai Lentvario miesto ekologinę būklę tyrė respublikinė komisija vandenų tarša cheminiais junginiais buvo sumažėjusi, ne tik dėl vonių gamybos technologijos pasikeitimo, bet ir dėl padidėjusių ekologinių reikalavimų bei dėl griežtesnės aplinkosaugininkų kontrolės. Įdiegta nauja vonių gamybos technologija leido atsisakyti cheminio nikelio naudojimo.
“Kaitros“ gamybiniai vandens buvo plukdomi į Lentvario miesto biologinio valymo įrenginius ir sudarydavo apie dvylika procentų čia patenkančių nuotekų. Komisijos atliekamų tyrimų metu buvo nustatyta, kad tuometiniai nuotekų valymo įrenginiai buvo perkrauti ir iki nustatytų normatyvų nutekamojo vandens neišvalydavo. Nors „Kaitros“ gamykla dažniausiai tiekdavo normatyvus atitinkančias nuotekas, bet atskirais atvejais patekdavo ir kai kurių metalų jonais bei naftos produktais užterštos nuotekos. Dėl naftos produktų patekimo nuotekų valymo įrenginiai būdavo stabdomi.
Komisijos lankymosi metu buvo nustatyta, kad iš „Kaitros“ ištekančios nuotekos atitinka normatyvus, tačiau komisijos atlikta vienkartinė analizė vandenų po biologinio valymo Lentvario biologinio valymo įrenginiuose parodė, kad nustatyti normatyvai, pagal kai kuriuos metalus yra viršijami.
Komisijos išvadose nurodyta, kad „Kaitros“ teritorijoje yra dalinai įrengti lietaus kanalizacijos tinklai ir lietaus vandenų apvalymui pastatyti ir eksploatuojami valymo įrenginiai. Komisija konstatavo, kad iš „Kaitros“ valymo įrenginių, vanduo išleidžiamas į aplinką (į griovį ) tiesiogiai į kitus vandens telkinius nepatenka. Tačiau vyresnio amžiaus lentvariečiai atsimena kaip maždaug prieš penkiasdešimt metų, retkarčiais iš miesto kanalizacijos, vamzdžio, esančio Klevų alėjos gatvėje, kliokdavo vanduo į durpingą pievą, kur dabar tyvuliuoja Bevardis ežerėlis. Nuo mažumės Lentvaryje gyvenantis Valerijus Vorobjovas pasakojo, kad vaikystėje su draugais šioje durpingoje pievoje buvo įsirengę aikštelę ir žaisdavo futbolą. Pasak V. Vorobjovo, šioje vietoje nebuvo jokio ežerėlio tik tekėjo link Lentvario ežero mažas, nesraunus upelis. Vėliau, pertvarkius nuotekų vamzdynus, kažkodėl kartais nuotekos, iš kanalizacijos vamzdyno. verždavosi į durpingą pievą. Po keleto metų nuotekos, tekėjusios iš kanalizacijos vamzdyno, apsėmė visą pievą. Kadangi nuotekos upeliu tekėjo ir į Lentvario ežerą, upelio vaga buvo užkasta, tuomet vanduo pastoviai kaupėsi ir po keleto metų šis ežerėlis, papildomas komunalinių ir pramoninių nuotekų, plėtėsi, apsėmė visą buvusią pelkę. Vėliau dalis pelkės velėnos su krūmokšniais iškilo virš vandens ir vėjo buvo plukdomos nuo vieno ežerėlio kranto iki kito, kol susiformavo dabartiniai ežerėlio krantai ir subujojo želdiniai.
Todėl kai buvo sumanyta šį ežerėlį valyti ir iškirsti prie jo krantų augančius želdinius bei pradėta sapalioti apie čia būsiančią poilsiavietę, lentvariečiai pasipriešino. Projektas buvo pakoreguotas, dalis želdinių iškirsta, dalis palikta. Bet neseniai komisija, su neįvardintais Aplinkos ministerijos bei Aplinkos projektų valdymo agentūros atstovais, įspėjo savivaldybę, kad palikus nevalytą ežero dalį „visas projektas gali virsti į nieką: ežeras toliau dumblės ir vėl virs pelke“. Todėl šiam projektui gresia sankcijos (žr. „Lentvarį keičiantys projektai: problemas spręsti tuoj pat”, „Trakų žemė“ Nr. 15 (806), 2014-04-11).
Nieko stebėtino. Visi Lentvario miesto projektai nukreipti želdinių niokojimui ir jokios pastangos, jokie argumentai nesustabdo, šios miesto želdynų niokojimo programos. Nei Aplinkos ministerijos, nei Aplinkos projektų valdymo projektų agentūros pareigūnai, nei piršto nepajudino, kad nebūtų kertami sveiki medžiai, Bažnyčios, Lauko ir Geležinkelio gatvėse, nors gyventojai protestavo ir maldavo medžius palikti.
Tikėtina, kad Aplinkos projektų valdymo agentūros pareigūnai dar pareikalaus prie sunkiaisiais metalais užteršto ežerėlio įrengti suoliukus ir gal būt net paplūdimį. Juk įgyvendinti projektai turi būti naudojami.
Lentvariečio V. Vorobjovo nuomonę, kaip besistengtų ežerėlio projekto vykdytojai, vis tiek šis durpingas ežerėlis užpelkės, nes neįmanoma iškasti visų šioje vietoje susikaupusių durpių. Pasak V. Vorobjovo, iš ežero galima padaryti pelkę, bet pelkę paversti ežeru nepavyks.
Gamykla – aplinkos teršėja
Komisija tyrė „Kaitros“ gamyklos įtaką aplinkai. Savo ataskaitoje pažymėjo, kad gamyboje susidarančių atliekų utilizavimo klausimai nebuvo sprendžiami. Šlamas, susidarantis po įmonės rekonstrukcijos buvo išpilamas į teritoriją, o jo kiekis nebuvo apskaitomas. Tik atvykus komisijai, gamykloje buvo pradėtas šlamo rinkimas.
Šalia „Kaitros“ gamyklos buvo įrengtas savavališkas pramoninių atliekų sąvartynas, į kurį buvo išpilamos ketaus vonių gamybos liejimo formų užpildas ir kitos atliekos. Komisijos teigimu, tiek šlamo, tiek formų užpildo sudėtyje yra sunkiųjų metalų bei kitų cheminių junginių žymesni kiekiai, todėl suminis užteršimo lygis visoje gamyklos teritorijoje ir už jos ribų labai aukštas, visų pirma stibiu, cinku ir kitais sveikatai pavojingais sunkiaisiais metalais. Komisija teigė, kad galimas gana platus gamyklą supančios teritorijos dirvožemių užteršimas kaip suminis, taip ir atskirais metalais.
Gamykla „Kaitra“ ir jos atliekų sąvartynas yra ant vandeniui laidžių uolienų, kur buvo aptiktas kai kurių mikroelementų kiekis. „Kaitros“ gamyklos teritorija patenka į trečiąją miesto vandenvietės apsaugos zoną. Tuo metu komisija vandenvietės vandenyje cheminių komponentų, viršijančių leistinas normas geriamajam vandeniui nenustatė, tačiau pažymėjo, kad geriamajame vandenyje didėja sulfatų, nitratų, bendrasis vandens kietumas ir teigė, kad tai bendrosios taršos rezultatas.
Komisija pažymėjo, kad „Kaitros“ gamyklos įtakos į atmosferos orą, paviršinius vandens telkinius ir geosferą bei į žmonių sveikatą įvertinimas neįmanomas atsiejant nuo kitų Lentvario mieste esančių, ūkinių objektų įtakos į aplinką. Būtini platesni ir ilgesnį laiką trunkantys, atmosferos oro, nutekamųjų vandenų, aplinkinių dirvožemių, gruntinių bei požeminių vandenų ir Lentvario miesto gyventojų sveikatingumo tyrimai.
Komisijos nuomone, didžiausią ekologinį pavojų kelia „Kaitros“ pramoninių atliekų sąvartynas, kur atliekos su sunkiaisiais metalais ir kitais sveikatai pavojingais elementais buvo kaupiamos nuo įmonės veiklos pradžios.
Medžiai saugo sveikatą, todėl jie kertami…
Perskaitę šį straipsnį skaitytojai, kurie žino, kokį pavojų kelia žmonių sveikatai teršalai su sunkiaisiais metalais, vargu ar ramiai miegos. Juk „Kaitros“ pramoninių atliekų sąvartynas dunkso iki šiol ir jo rekultivacija neįrašyta į jokius planus. Mūsų valdžiai svarbiausia pavaidinti ežerų valymą, bandymus valyti pelkėtą ežerėlį, užterštą komunalinėmis ir pramoninėmis nuotekomis ir paversti poilsio kampeliu, iškirsti kuo daugiau Lentvario miesto želdinių, kurie efektyviai saugo aplinką, nuo šiame straipsnyje aprašytų teršalų.
Jau sudoroti daug metų lentvariečius saugoję želdiniai, Bažnyčios, Lauko, Geležinkelio gatvėse. Dabar pažymėti kirsti daugiamečiai medžiai Klevų alėjos gatvėje, kurie dar galėtų saugoti gyventojus nuo teršalų. Keista, kad nemažai gyventojų džiūgauja, kad kertami medžiai, nes bijo, kad jie gali audros metu nulūžti, bet nebijo, kad sunkiai gali susirgti nuo teršalų sklindančių, iš „Kaitros“ teritorijoje esančio sąvartyno. Reiki pripažinti, kad šis pavojus daug realesnis, negu dėl medžių.
Kęstutis Petkūnas,
autoriaus nuotr.
