Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad kasmet Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva spalio 16-oji minima kaip Pasaulinė stuburo diena. Jos tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie galimus stuburo srities funkcinius sutrikimus, ūminius ir lėtinius susirgimus (kurie dažniausiai pasireiškia įvairaus pobūdžio skausmais), jų priežastis, gydymą ir ypač profilaktiką. Įvairių sričių specialistai medikai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį, į jos sudėtingą diagnostiką, gydymą (kuris, deja, ne visada būna sėkmingas) ir profilaktiką.
Kad tai ypač svarbi medicininė, ekonominė, socialinė ir psichologinė problema, rodo įvairių mokslinių šaltinių duomenys: per 1 metus nuo 10,4 proc. iki 21,3 proc. tarnautojų ir dirbančiųjų su kompiuteriu jaučia kaklo skausmus, o bendroje gyventojų populiacijoje, pagal skirtingus šaltinius, skausmo dažnumas svyruoja nuo 4,8 proc. iki 79,5 proc. (vidurkis sudaro apie 25 proc.). Pavyzdžiui, Norvegijoje apie 45 proc. suaugusių asmenų patiria įvairius kaklo, peties ir rankos skausmus bent 1 kartą per metus, o Nyderlandų Karalystėje tokių asmenų 30–40 proc.
Apatinės nugaros dalies (juosmens ir kryžmens) skausmas yra dar labiau paplitusi problema – jį per savo gyvenimą patiria absoliuti dauguma žmonių. Pagal skirtingus šaltinius, per 1 metų laikotarpį pirminiai apatinės nugaros dalies skausmo epizodai pasitaiko nuo 6,3 proc. iki 15,4 proc. žmonių, o visų apatinės nugaros dalies skausmo epizodų dažnumas apytikriais apskaičiavimais svyruoja nuo 1,5 proc. iki 36 proc. Pavyzdžiui, Ispanijoje nuo juosmens skausmų kenčia apie 15 proc. gyventojų, o Nyderlandų Karalystėje juosmens skausmus patiria apie 27 proc. visos populiacijos.
Dažniausiai aštraus juosmens skausmo epizodai praeina per porą savaičių, bet daliai žmonių jie kartojasi nuolat. Per metus aštrius juosmens skausmus pakartotinai patiria nuo 20 iki 44 proc. Europos Sąjungos gyventojų. Vienoje Europos Sąjungos Komisijos studijoje (apklausoje) nurodoma, kad net 67 milijonai žmonių patyrė skausmą viršutinėje ar apatinėje nugaros dalyje per praėjusią savaitę (Klausimas buvo toks: „Ar praėjusią savaitę jūs patyrėte kokį nors raumenų, sąnarių, kaklo ar juosmens skausmą, kuris paveikė jūsų sugebėjimą atlikti kasdienio gyvenimo veiksmus?“). Didžiausią problemą sudaro lėtiniai kaklo ir nugaros skausmai, kurie labai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę ir darbingumą. Įvairių šaltinių duomenimis, jie sudaro nuo 14 iki 50 proc. visų kaklo ir nugaros srities skausmų.
Stuburo sandara
Trumpai prisiminkime svarbiausius stuburo anatomijos aspektus. Žmogaus stuburas – tai atraminė ašis, laikanti kūną vertikalioje padėtyje. Jį dažniausiai sudaro 32 slanksteliai (gali būti 33 ar net 34): 7 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens, 5 kryžmens (šie tvirtai suaugę tarpusavyje), 3–4 uodegikaulio. Tarpusavyje stuburo slankstelius jungia tvirti, bet elastingi diskai, sudėtinga raiščių sistema ir smulkūs slankstelių sąnariai.
Stuburas yra labai sudėtinga struktūra, kurios svarbiausios funkcijos – apsaugoti nugaros smegenis, išlaikyti vertikalią kūno padėtį, dalyvauti atliekant įvairius judesius, perduoti apkrovą nuo galvos ir liemens link dubens. Stuburas turi natūralius fiziologinius linkius (lordozes ir kifozes), kurie padeda atlikti judesius, geriau perskirstyti stuburą veikiančias jėgas ir geriau slopinti vibraciją bei smūgius. Stuburo slankstelių lankai yra iš itin kietos kaulinės medžiagos ir jie sudaro kanalą, kuriame yra nugaros smegenys (centrinės nervų sistemos dalis) bei cirkuliuoja jų skystis, vadinamas likvoru. Per šonines angas, susidarančias tarp slankstelių lankų, išeina stambios nervinės šaknelės (nugaros nervai). Jos savo atšakomis pasiekia beveik kiekvieną kūno dalį. Slankstelių dydis ir kaulo stiprumas didėja iš viršaus žemyn – nuo pirmojo kaklo slankstelio (Atlanto) iki paskutiniojo juosmens. Juosmens slanksteliai yra masyvesni ir tvirtesni, nes jiems nuolat tenka kur kas didesnis statinis ir dinaminis krūvis. O kaklo slanksteliai, priešingai, turi būti judresni.
Nuo slankstelių lankų atsišakoja ataugos (1 keterinė, 2 skersinės ir 4 sąnarinės), kurios kartu su kitomis anatominėmis struktūromis sujungia gretimus slankstelius. Tarp kiekvienos slankstelių poros yra įsiterpęs vienas tarpslankstelinis diskas, kuris prisitvirtinęs prie dengiamosios hialininės kremzlinės plokštelės, tvirtai suaugusios su slanksteliu. Diskas iš išorės yra dengiamas tvirtu skaiduliniu žiedu (labai panašiai kaip į automobilinę padangą įterptas metalinis kordas, padidinantis jos tvirtumą), o jo centre yra minkštas, drebučių konsistencijos minkštiminis branduolys. Taigi, diskas yra ir elastingas, ir labai tvirtas. Lenkiantis pirmyn ir veikiant jėgai, diskų minkštiminiai branduoliai deformuojasi (panašiai kaip balionas su vandeniu) ir pasislenka atgal, o lenkiantis atgal – pasislenka pirmyn. Tokia disko konstrukcija, kai jis iki tam tikros ribos gali keisti savo formą, leidžia mums lengvai lankstytis visomis kryptimis, nepažeidžiant stuburo kanalu einančių nervinių pluoštų. Dar viena svarbi tarpslankstelinių diskų funkcija – slopinti smūgius ir vibraciją. Diskų nėra tik tarp 1 ir 2 kaklo slankstelių, kryžkaulyje bei uodegikaulyje.
Svarbūs atramos ir judėjimo aparato valdymo mechanizmai yra mažuose stuburo sąnariuose, kur priimama informacija apie kūno padėtį ir yra sukoncentruoti skausmo receptoriai [1]. Prie stuburo tvirtinasi nemažai raumenų, kurie dalyvauja ne tik atliekant judesius, bet ir palaikant vertikalią kūno padėtį. Būtent dėl tokio stuburo konstrukcijos sudėtingumo kyla jo funkcijos sutrikimai.
Skausmas – svarbiausias ir būtinas simptomas
Skausmas yra pats svarbiausias visų kaulų ir raumenų sistemos susirgimų simptomas. Kaklo, pečių ir nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, visų etninių grupių, rasių ir įvairių profesijų žmones. Nors skausmas yra gyvybiškai svarbus ir natūralus apsauginis biologinis veiksnys, ilgai trunkantis ar intensyvus ir dažnai besikartojantis jis labai pablogina asmens gyvenimo kokybę, sutrikdo miegą, sumažina jo darbingumą ir pan. Su stuburu siejami skausmai yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios pacientai kreipiasi į gydytoją, ir yra viena svarbiausių neįgalumo priežasčių.
Mokslinėje literatūroje nugaros skausmais dažniausiai vadinami skausmai, jaučiami juosmens ir kryžmens srityse (tarp apatinių šonkaulių ir uodegikaulio), stubure ar šalia stuburo esančiuose audiniuose bei organuose. Daugelis specialistų prie nugaros skausmų priskiria dar ir kaklo bei pečių skausmus ir krūtininės stuburo dalies skausmus, pabrėždami išskirtinę stuburo svarbą šių skausmų atsiradimui ir plitimui. Stuburo srities skausmą gali sukelti paties stuburo struktūrų patologija (vadinamasis vertebrogeninis skausmas) ir kitų greta esančių organizmo audinių bei struktūrų pažeidimas (pavyzdžiui, vidaus organų, arba viscerogeninis skausmas), tačiau jis daug rečiau pasitaiko. Tiesą sakant, kaklo ar juosmens skausmas nėra liga, o tik įvairių simptomų rinkinys, kuris dažniausiai pasireiškia ūmiai, yra lokalizuotas ir apriboja galimybę judėti.
Mokslinių straipsnių apžvalgose nurodoma, kad paauglystės laikotarpiu stuburo arba juosmens srities skausmus patiria nuo 4,7 iki 74,4 proc. paauglių. Kitų didelės imties mokslinių tyrimų išvadose pabrėžiama, kad juosmens srities skausmus paauglystėje (nuo 12 iki 18 metų) patiria apie 50 proc. žmonių. Pagal įvairius mokslinius straipsnius, krūtinės stuburo dalies skausmus patiria nuo 3 iki 55 proc. (vidutiniškai 30 proc.) vaikų ir suaugusiųjų.
Galimos stuburo susirgimų ir skausmo priežastys
Žmogaus kaulų ir raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgalaikėje statinėje (pavyzdžiui, sėdint ar stovint) padėtyje. Dėl nuolatinės judėjimo stokos ir plataus šiuolaikinių technologijų bei technikos naudojimo darbe žmogus pavirto iš Homo sapiens į Homo sendins, t. y. iš mąstančio žmogaus į sėdintį [1]. Priklausomai nuo kūno laikysenos, krūvis stuburo diskams tenka skirtingas: gulint jis yra mažiausias, stovint jis padidėja apie 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint – net apie 6 kartus. Ypač didelė apkrova juosmens dalies diskams tenka žemai lenkiantis ar prieš save keliant svorį.
Kad nugaros skausmai yra ypatingos ekonominės svarbos problema, rodo tokie skaičiai: Jungtinėje Karalystėje juosmens srities skausmai lemia apie 12,5 proc. visų bendro registruoto sergamumo dienų skaičiaus, o Švedijoje šis rodiklis siekia apie 13,5 proc. Dažniausiai nugaros skausmais skundžiasi darbingo amžiaus žmonės. Yra specialybių, kurių atstovai nugaros skausmus patiria dažniau nei kiti: vairuotojai, statybininkai, slaugytojai, siuvėjai, kambarinės, žemės ūkio darbininkai, malūnsparnių pilotai ir kt.
Darbe (profesinėje veikloje) atliekant nesudėtingus, bet daug kartų pasikartojančius veiksmus, ilgai būnant priverstinėje nepatogioje padėtyje (pavyzdžiui, blogai įrengta darbo vieta – netinkamas kėdės ar stalo aukštis, kompiuterio klaviatūra ir pelė netinkamame aukštyje ir pan.), netaisyklingai (neergonomiškai) keliant ar nešant sunkius daiktus, dažnai kilojant ar nešiojant sunkius, didelius ir nepatogius nešti daiktus ar atlikus staigų ir nekoordinuotą judesį gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, nugaros ir kojų kaulų ir raumenų sistemos pažeidimų. Todėl žmones, nuolat dirbančius nepatogioje, priverstinėje padėtyje ar blogai įrengtose darbo vietose, dažnai vargina galvos, kaklo, pečių ir juosmens skausmai. Tyrimais yra nustatyta, kad nusiskundimai dėl kaklo, pečių ir rankų skausmo, tirpimo, šalimo, sutrikusių jutimų ir kt. tiesiogiai priklauso nuo darbo valandų skaičiaus ir statinės kūno padėties. Darbe patirtos stuburo traumos, didelis darbo tempas, rankų (nemechanizuotas) darbas ir dideli ilgalaikiai fiziniai krūviai yra svarbios nespecifinio nugaros skausmo priežastys.
Daugėja mokslinių tyrimų, patvirtinančių kaklo, nugaros ir juosmens srities nespecifinių skausmų ryšį su rūkymu, nutukimu, moteriška lytimi, depresiniais sutrikimais, bloga socialine ir ekonomine padėtimi, genetiniais veiksniais, prastesniu išsilavinimu, panašaus pobūdžio skausmais šeimos istorijoje ir kitais mažiau reikšmingais veiksniais. Tačiau kiti moksliniai šaltiniai nugaros skausmų ryšio su depresija ir kitomis psichikos patologijomis nepatvirtina.
Nugaros ir kaklo skausmai gali pasireikšti labai anksti, netgi vaikams nuo 8–10 metų. Ypač jie padažnėja paauglystėje. Kai kuriose studijose nurodoma, kad iki lytinio brendimo nuo 24 iki 35 proc. vaikų patiria nugaros ir kaklo skausmus, o paauglystės periodu iki suaugant – 47 proc. Suomijoje kaklo ir peties skausmus patiria apie 26 proc., juosmens srities skausmus – apie 12 proc. paauglių.
Yra mokslinių tyrimų, įrodančių vaikų ir paauglių nespecifinių stuburo kaklo (kartu ir peties), krūtinės ir juosmens dalies skausmo ryšį su žema šeimos socialine ir ekonomine padėtimi, rūkymu, nutukimu, ilgu sėdėjimu (daugiau nei 3 valandas per parą) prie kompiuterio, su nepatogia ir netaisyklinga kompiuterio ekrano, pelės bei klaviatūros padėtimi, su ilgu televizoriaus žiūrėjimu ir kt. Keli tyrimai patvirtino neginčytiną ryšį tarp vaikų mokyklinės kuprinės svorio (ypač kai jos svoris viršija 20 proc. vaiko kūno svorio) ir nugaros skausmų. Be to, skausmui įtaką turi kuprinių nešiojimo būdas, svorio paskirstymas kuprinės viduje, jų konstrukcija ir funkcinis pritaikymas konkrečiam vaikui. Didesnę kaklo, nugaros bei juosmens skausmų tikimybę turi merginos, didesnį kūno masės indeksą turintys vaikai ir sunkesnes kuprines nešiojantys vaikai. Tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, kad struktūrinės (anatominės) stuburo deformacijos gali kilti tik dėl kuprinės nešiojimo, nors neigiamos įtakos tam gali turėti.
Moksliniai duomenys patvirtina, kad vaikai ir paaugliai, kurie kentė nuo nugaros skausmų, ir suaugę turi reikšmingai didesnę tikimybę turėti šią sveikatos problemą. Būtina prisiminti, kad dažniausiai rekomenduojamas vaiko ir paauglio kuprinės svoris neturėtų viršyti 10 proc. jo kūno svorio. Taip pat vaikystėje ypač svarbus tinkamas darbo ir poilsio režimas, papildomas bendras fizinis aktyvumas (3 privalomų kūno kultūros pamokų mokykloje tikrai nepakanka), taisyklinga laikysena, ergonomikos pagrindų žinojimas ir jų nuolatinis praktinis taikymas. Esant reikšmingiems laikysenos sutrikimams gali būti reikalinga speciali koreguojanti mankšta. Tačiau nedidelio laipsnio laikysenos sutrikimai nesukelia jokių simptomų ar sveikatos sutrikimų, o veikiau yra kosmetinis defektas.
Diagnostika ir gydymas
Visi stuburo sutrikimai yra skirstomi į degeneracinius, uždegiminius, trauminius, statinius, navikinius ir apima didelę susirgimų grupę. Ypač retai stuburo skausmas yra sukeltas potencialiai pavojingos sveikatai ar gyvybei stuburo ligos, tokios kaip infekcija (pavyzdžiui, osteomielitas, discitas, kaulų tuberkuliozė), slankstelių lūžis (išskyrus sergančius osteoporoze asmenis, tarp kurių tokių lūžių pasitaiko dažnai), kaulų ar stuburo smegenų navikas, cauda equina (arklio uodegos) sindromas (dėl didžiulės disko išvaržos ar kitų priežasčių perspausti nerviniai pluoštai), kuris sukelia storųjų žarnų ar šlapimo pūslės disfunkciją, taip pat juosmens skausmą ir pan.
Dažniausiai būna labai sudėtinga nustatyti tą vienintelę skausmo priežastį, tenka išskirti kelias realiausias. Pagal vienus šaltinius, 80 proc. vyrų ir 60 proc. moterų, vyresnių nei 50 metų amžiaus, turi degeneracinių stuburo pakitimų, bet nejaučia skausmų. Kiti šaltiniai nurodo kiek mažesnius skaičius – apie 60 proc. Pačią didžiausią kaklo, krūtinės ir juosmens skausmų dalį sudaro vadinamieji nespecifiniai skausmai (kurie gydant dažniausiai praeina per 4–6 savaites), nors ir nepavyksta tiksliai nustatyti kažkokios specifinės ligos ar išreikštos stuburo patologijos, kuri galėtų vėl sukelti šiuos skausmus ateityje. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad nespecifinis nugaros apatinės dalies skausmas sudaro net 90 proc. visų apatinės nugaros dalies skausmų. Ir tai sudaro didelę problemą gydant nugaros srities skausmus. Apibendrinant galima būtų teigti, kad įvairios lokalizacijos nugaros skausmai yra sudėtingas sutrikimas (susirgimas), susijęs su socialiniais, ekonominiais, psichologiniais ir bendraisiais sveikatos veiksniais, kurio tikslias priežastis galima nustatyti tik itin nuodugniai ištyrus asmenį.
Pagrindiniai (dažniausiai pasitaikantys) stuburo susirgimai, kuriuos diagnozuoja įvairių sričių specialistai (neurologai, ortopedai, reumatologai, reabilitologai ir kt.), yra šie: degeneracinės stuburo diskų ligos, diskų išvaržos ir iškritimai, smulkiųjų stuburo sąnarių artropatijos, spondylolizė ir spondylolistezė, stuburo kanalo stenozė, tarpšonkaulinė neuralgija, radikulopatijos ir kitos.
Diagnozei nustatyti ar patikslinti naudojami šie metodai: detalios anamnezės surinkimas, palapavimas ir atskirų stuburo funkcijų analizė, neurologinės būklės ištyrimas, elektromiografija, rentgenologiniai tyrimai, mielografija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, kartais laboratoriniai tyrimai ir kt.
Kaklo ir nugaros skausmai yra didžiulis iššūkis šiuolaikinei medicinai, kuri įvairiais gydymo būdais stengiasi pagerinti paciento būklę. Kartais tai panašėja į didvyrišką kovą su neįveikiamu priešu, kai retkarčiais visiškai pralaimima – nepajėgiama padėti ar net paciento būklė pablogėja (ko gerai būtų išvengti).
Stuburo skausmų gydymas gali būti medikamentinis ir nemedikamentinis. Farmakoterapinė skausmo kontrolė yra svarbi – dažniausiai skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), taip pat gali būti vartojami ciklooksigenazės (COX)-2 inhibitoriai, miorelaksantai, opioidiniai analgetikai ir kt. Deja, ilgai trunkant skausmams arba jiems dažnai kartojantis taikoma medikamentinė terapija gali sukelti nemažai pašalinių reiškinių, todėl vis dažniau bandoma gydyti homeopatiniais ir fitoterapiniais preparatais, kurie pašalinius reiškinius sukelia itin retai.
Atsižvelgiant į skausmų intensyvumą, jų trukmę, ligonio amžių, ligos trukmę, gretutinius susirgimus, stuburo struktūros pakitimus, paciento pageidavimus ir kitus individualius veiksnius, dažniausiai skiriamas kombinuotas gydymas (tuo pačiu bandant surasti skausmą sukeliančią priežastį). Pastaruoju metu vis dažniau ir ypač sėkmingai taikomas nemedikamentinis gydymas – įvairių pratimų terapija, gydymas padėtimi, tempimo terapija, manualinė terapija, gydomasis masažas, akupunktūra ir akupresūra, termoterapija (šalčio ir šilumos procedūros), balneoterapija, gydomoji vietinė anestezija ir kt. Įvairiose šalyse taikomi kiek kitokie stuburo ligų gydymo standartai. Kartais, esant išreikštiems anatominiams stuburo struktūrų pokyčiams, kaip kraštutinė priemonė taikomas chirurginis gydymas.
Remigijus ZUMERAS,
Sveikatosmokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą
