Rugpjūčio 15-ąją Trakų miesto gyventojai ir svečiai sugužėjo į Trakų Dievo Motinos šventovę – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią švęsti Žolinės – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmių.
Žolinės tradicijos
Žolinė visoje Bažnyčioje švenčiama nuo VI amžiaus. Pirmiausiai pradėta švęsti Rytuose ir buvo žinoma kaip Dievo Motinos Užmigimo (Dormitio) šventė. Seniausias rašytinis dokumentas, minintis Marijos kūno paėmimu dangun tikėjimą, siekia IV amžių – jis pavadintas „Šventosios Dievo Motinos užmigimas“. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik žolynų pilną karstą. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. Popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė (Žolinė) turi ne vien religinę prasmę, bet ir etnines tradicijas bei reikšmę. Tai yra derliaus ir šeimų subuvimo šventė. Tą dieną bažnyčiose nuo seno šventinamos vaistinės laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Šeimos, giminės susirinkdavo ir pasidalydavo džiaugsmais ir vargais. Vasarojus jau būdavo nupjautas. Ir ta puokštė, kuri nešama šventinti į bažnyčią, yra derliaus simbolis.
Iškilminga Žolinių procesija
Rugpjūčio 15-ąją 11 val. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje tiek lenkų, tiek lietuvių tikintieji susijungė į vieną bendrą Žolinių procesiją, žygiavusią Trakų miesto gatvėmis ir skleidusią tikėjimo džiaugsmą. Procesijos metu miesto gatvėmis skambant Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendui (vad. Ričardas Čiupkovas) judėjo Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo kopija, kurią nešė LR Seimo Pirmininko pavaduotojas Jaroslav Narkevič, UAB „Trakų paslaugos“ direktorius ir Vilniaus apskrities karaliaus Mindaugo 10 rinktinės Trakų 6-osios kuopos šaulys Vidas Urbonavičius su kitais šauliais. Jaunieji šventės dalyviai – vaikai – Monika Dubovikaitė, Laurynas Audaras, Dominykas ir Liucija Ringiai, Jokūbas Makarevičius, traukė daržovių vėžimėlį, simbolizuojantį derlių. Trakų miesto seniūnas Kęstutis Vilkauskas ir dailios merginos tautiniais drabužiais nešė didžiulį Žolinių vainiką. Patriotiškai buvo pasipuošusi ir Trakų rajono valdžia – Trakų r. savivaldybės merė Edita Rudelienė ir jos pavaduotoja Marija Puč žygiavo pasidabinusios lietuvių liaudies rūbais, o savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Karolina Narkevič – lenkų tautišku kostiumu.
Taip pat į šventę susirinko ir gausus būrys miesto gyventojų ir svečių, tarp kurių buvo ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas. Aukoti šv. Mišias atvyko Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas kun. Povilas Narijauskas, skelbęs nuotaikingą ir pamokantį pamokslą:
Didelė mūsų visuomenės problema, kad mes nemokame džiaugtis. Jeigu atsimenate, Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kad turėtume visko apsčiai. Sutinku, kad šiais laikais Lietuvoje nėra lengva gyventi, turime problemų. Daugelis mūsų atsigręžia į praeitį: vieni prisimena sovietinį laikmetį, kiti – Nepriklausomybės pradžią, norėdami sugrįžti į tuos laikus. Tačiau apsidairius aplink galime pamatyti pavyzdžių, kai žmonės, neturėdami iki laimės to, ko mums, atrodo, būtina turėti, krykštauja iš džiaugsmo, o mes nesuprantame, kodėl jie yra laimingi.
Gyvenime žmogus gali turėti ir mažų džiaugsmelių. Pavyzdžių, kaip ir šiandieninė eisena ar tiesiog skanūs pietūs. Tie džiaugmeliai yra gerai, bet jie trumpalaikiai. Po to mes grįžtame į savo gyvenimą, pradedame vaikščioti rūškani. O tikras džiaugsmas padeda mums gyventi apsčiai. Jis priklauso nuo mūsų santykio su Dievu. Jei žmogus nepatiria gyvenimo apsčiai, su visais trukumais, negaliomis, kurias jis turi, jis negali pasakyti, kad yra laimingas.
Būna žmogus ateina į bažnyčią, bet nežino, kur čia sėsti, kada atsiklaupti ar atsistoti. Vadinasi, jo santykis yra prastas su Dievu. Dažnai žmonės ateina į bažnyčią, kai kažko reikia, kai kažkas juos priverčia. Žmonės už suteiktas malones moka dėkoti, tai gali paliūdyti ir čia prie Dievo Motinos paveikslo esantys votai. Bet ar mokame dėkoti už visus kitus dalykus, pavyzdžiui, už tai, kad atsibudome, kad esame sveiki, kad turime akis, plaukus? Tai irgi yra Dievo malonė, o ne savaimė suprantamas dalykas. Gyvenime nėra savaime suprantamų dalykų. Kai tai suprantame, tada mūsų gyvenimas tampa panašus į Marijos – mes dėkojame. Tada suprantu, kaip stipriai esu mylimas / mylima. Nes visa tai Dievas davė man dovanai, o ne už tai, kad aš užsitarnavau.
Tuo metu būdama 12–13 metų Marija keliavo pas giminaitę Elžbietą, kuri gyveno už 140 km, apie 4–5 dienos kelio pėsčiomis, nes nebuvo nei traukinių, nei automobilių, nei mobiliųjų telefonų. Ką tokio turėjo pasakyti Marija savo mamai, kad ji ją išleistų? Tačiau veikiama Šventosios Dvasios, neaišku, ką ji pasakė, bet mama ją išleido. Šv. Rašte yra sakoma, kad kai ateis laikas liudyti, nesirūpinkite tuo, ką Jums reikės sakyti, Jums bus duota ką pasakyti, nes tada būsite pilni Šventosios Dvasios.
Nereikia galvoti, kad tais laikais keliauti buvo saugiau negu dabar. Ir Marija skubiomis keliavo, kad galėtų pasidalyti tuo džiaugsmu, džiaugsmu, kuris nusileido ir pripildė jos širdį. Ji ateina pas Elžbietą ir pasako: ramybė tau. Elžbietos įsčiose kūdikis sujuda. Per Mariją įvyksta tai, kas buvo apreikšta Elžbietai, kad jos įsčiose kūdikis taps šventas. Kiekvieną kartą šv. Mišiose mes linkime ramybės. Bet kiek iš tiesų nuoširdžiai mes kitam žmogui palinkime ramybės? ? Ar iš tiesų aš jam iš širdies palinkėjau ramybės? Ar palinkėjau tam žmogui, kad jo gyvenime būtų tai, ko jam trūksta? Ar tai tik gestas, tiesiog palinksėjimas galva. Nes tuo atveju tas palinkėjimas neturi prasmės ir niekas neįvyksta. Jėzus Kristus davė mums ramybę, kad ją neštume. Tačiau jei mūsų širdis nenuoširdi, mes nepasitarnausime ramybės plitimui, mes nebūsime ta pasaulio druska, pasaulio šviesa, apie kurią kalba Kristus.
Mums reikia atverti širdis. Ne visada yra lengva tai padaryti, bet jei nebandysime, tai neišeis.
Pasibaigus šv. Mišioms Žolinių šventės linksmybės tęsėsi Kopūstinės kermošiuje, vykstantį Karaimų (Kopūstinės) saloje (pirmą salą einant į Salos pilį), šiemet šurmuliavusį jau nuo penktadienio, rugpjūčio 12 d. Jame dalyviams netruko ir dainų, ir šokių, ir užkandžių bei įvairių rakandų.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
