Sekmadienį, sausio 29 d., Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas Lionginas Virbalas drauge su tikinčiais meldėsi už vaikus, patiriančius smurtą ir prašė Dievo pagalbos, kad vaikai šeimose būtų mylimi, bet ne žalojami, o šeimos susilauktų visos būtinos pagalbos. Homilijoje ganytojas kalbėjo:
Fizinis smurtas jokiu būdu nepriimtinas ir sulaukia bausmės. Grubi prievarta ir smurtas tik suluošina – visada dvasiškai, o kai kada ir fiziškai. Bet juk daugybė įstatymų draudžia sukčiauti, vengti mokesčių, skriausti kitus ir t. t. Ar išleidus šiuos įstatymus viskas susitvarkė ir nebeliko priešingai besielgiančių?!
Kažko čia dar trūksta. Žinoma, reikia gelbėti vaikus, kai artimiausi žmonės gali jiems pakenkti ar net sužaloti. Bet valstybės galutinis siekis, tikslas turėtų būti ne sistema, kaip kuo greičiau atimti vaikus iš tėvų, kai kyla pavojus, o tokia aplinka, kurioje šitokių atvejų neatsirastų. Kol veikia „niekšybės paslaptis“, vargu ar sulauksime, kad visada taip būtų, tad reikia numatyti vaikams tinkamą pagalbą. Vis dėlto taip norėtųsi, kad be galo skaudžių įvykių pasekmė būtų vis daugiau atidumo šeimai, jaunų žmonių rengimas atsakingam gyvenimui. Reikia, kad būtų daromi konkretūs žingsniai palaikant šeimos prestižą ir pagarbą geriems tėvams, skatinant vyro ir moters įsipareigojimą santuokoje, stiprinant tėvų ir vaikų ryšį. Ar mylinti šeima – būtent šeima – nėra pati geriausia aplinka augti kiekvienam vaikui? Net jei kai kuriose šeimose pasitaiko blogybių, tai nepaneigia šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės reikšmės. Nėra kitos institucijos, kurioje vaikas geriau augtų ir būtų ugdomas.
Kuo labiau šeima bus nuvertinta ir tėvai negalės atlikti savo uždavinio ugdyti vaikus, tuo daugiau reikės įstatymų kiekvieno elgesiui ir teisėms apibrėžti. Bet įstatymas žmonių nepakeis. Rengiamasi taisyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Viena iš rengėjų komentuoja, kad „pasiūlytos įstatymo pataisos leis reaguoti į atvejus, kai…“ Būtent, „leis reaguoti“. Viskas nukreipta į reagavimą. Gal verta daugiau galvoti apie tai, kas mažina tokius atvejus, o ne vien kaip reaguoti, kai tėvai girtauja, vartoja narkotikus, nesupranta savo elgesio pasekmių, nesirūpina vaikais ir pan.
O kai kuriuos įstatymus tikrai reikia keisti. Dalis Vaikų dienos centrų sausio ir vasario mėnesiais negauna lėšų, nes jų vykdomų programų finansavimas šiais metais numatytas tik nuo kovo 1 d. Bet vaikai ir paaugliai iš pagalbos reikalingų šeimų neišskrenda dviem mėnesiams į šiltus kraštus. Kokios neįveikiamos kliūtys ir kokie kataklizmai neleidžia keisti biurokratinių taisyklių, dėl kurių kenčia vaikai?
Žmogaus gyvybė visada šventa ir neliečiama. Tai nuolat kartojame kalbėdami apie žmogų kaip laisvą Dievo kūrinį, mylimą Jo vaiką. Pagarba prasideda ne nuo kažkurio laiko, ne nuo kažkurios savaitės. Arba ji yra, arbe ne, o pradėję skaičiuoti jos „galiojimo“ terminus jau kasamės po jos pamatais. Kokį požiūrį gali susiformuoti jauni žmonės, girdėdami, kad vaisius yra tik moters kūno dalis, o ne pagarbos verta gyvybė?! Nejaugi motina iki kažkurio laiko gali laisvai žudyti užsimezgusią gyvybę, paskui ją turi saugoti, o dar vėliau – jei nužudo, yra griežtai baudžiama? Vėl kažkas ne taip. Saugokime, gerbkime visus ir visada, kad nė vienas – vaisius motinos įsčiose, keturmetis, keturiolikmetis ar silpnas senukas – netaptų auka. Būkime žmonės – kokius Dievas mus sukūrė ir norėjo, kad mylėdami vieni kitus būtume Jo palaiminti.
Visą homilijos tekstą galima rasti čia >>
Šią savaitę, vasario 3-ąją, Vytauto bažnyčioje Kaune, kaip įprasta pirmąjį mėnesio penktadienį, rengiama Švenčiausiojo Sakramento adoracija su vaikais, o šįkart vaikų adoracijos maldos bus skiriamos būtent šiomis intencijomis; taip pat ir kitą sekmadienį – vasario 5-ąją, kuomet Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima šventoji kankinė Agota, šv. Mišių su vaikais 10 val. metu melsimės, kad visi vaikai galėtų augti šeimose sveiki, mylimi ir laimingi.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
