„Klevų alėja“ nuolat ieško veiklaus ir kūrybingo jaunimo. Atsitiktinai užtikome jaunos kūrėjos Agatos eilėraštį, nustebino šios 10 kl. mokinės kūrybos gilumas, tad gražią vasaros popietę nusprendėme su ja pasikalbėti.
Ar skaičiuoji, kiek eilėraščių esi sukūrusi, apie ką jie?
Ne, aš neskaičiuoju, rašyti rimtesnius eilėraščius pradėjau neseniai. Rašiau vaikystėje, bet neskaičiavau, turėjau kelis pilnus sąsiuvinius, bet, deja, jų neišsaugojau.
Daug minčių sukasi galvoje, bet rašyti apie orą ar gamtą man neįdomu… Noriu rašyti apie gyvenimą, bandau perteikti savo mintis taip, kad žmonės susimąstytų. Rašau gal apie pačius žmones, apie jausmus, bet vengiu rašyti apie meilę.
Įdomu, kur ieškai įkvėpimo?
Neieškau įkvėpimo, mintys sukasi savaime, rašau pagal nuotaiką, dažniausiai nesirenku temos, keista, bet nuovargis labiausiai padeda susikaupti. Iš pradžių matai prieš save baltą lapą, kuris po kiek laiko pavirsta pribraukymų ir naujų minčių lauku.
Ką dar veiki be kūrybos?
Rašymu treniruoju sielą, sportu – kūną. Sportas mano gyvenimo dalis, negaliu sėdėti vietoje, visada randu veiklos, užsiimu sambo, šoku grupėje „A team“, sportuoju savarankiškai. Lankausi Lentvario jaunimo centre, bandau save atrasti teatro studijoje. Turiu nuostabius trenerius, puikius vadovus, esu jiems labai dėkinga, nes jie man padeda geriau pažinti save.
Ar teko eksponuoti savo darbus, dalyvauti konkursuose, spausdinti eilėraščius?
Tai bus pirmas mano išspausdintas eilėraštis, esu eksponavusi savo piešinius miesto bibliotekoje, dalyvavusi konkursuose, o pasidalinti savo kūryba mane pastūmėjo man artimas žmogus.
Kokie tavo ateities planai? Ar siesi savo gyvenimą su kūryba?
Dabar tai tik būdas praleisti laisvalaikį, minčių ir jausmų išsiliejimas. Ką ruošiuosi veikti ateityje? Na, iš pradžių baigsiu mokyklą, turiu minčių, kur stoti, bet tai kol kas pasilaikysiu sau, galbūt tai bus susieta su kūryba.
Linkime Agatai kūrybinės sėkmės.
Nusivylimas blėstančios širdies
Ir akys pilnos skausmo,
Prie bedugnės artimos mirties
Nėra baisesnio jausmo.
Visur tamsa… Ir supranti,
Kad jau ne prie bedugnės krašto,
Ir suvoki, kad jau krenti
Kažkur žemyn, žemyn į tamsą…
Ir priešintis bandai jėga,
O Mirtis gniaužtų neatleidžia,
Tempia nenaudėlė juoda
Ir staiga paleidžia!
Apakina šviesa,
Pro langą skverbias spinduliai,
Stovi veidrodis šalia,
O ką jame matai?
Vaikystės lekiančius vaizdus,
Bet čia staiga suaugi…
Senatvė skuba paskui mus,
Tu prie bedugnės lauki.
Agata Kurilionok
______________
Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė
Nuotrauka iš A. Kurilionok asmeninio albumo
