Kaskart besikeičiant Seimui – kaip ir liaudies pasakėčioje apie genį: „Kirsiu eglę“, – grasindavo genys, taip ir naujos valdžios užsimodavo keisti Lietuvos miškų valdymo sistemą. Nauja valdžia – naujai šluoja, galvas kapoja… Šiemet po rinkimų tai – ne išimtis. Skirtumas tiks toks, kad tai tapo realiu ketinimu. „Žalioji“ valdžia ketina sujungti 42 urėdijas ir valstybinį miškotvarkos institutą į vieną įmonę. Aplinkos ministerija (AM) jau pavasario Seimo sesijoje, vyksiančioje kovo mėnesį, ketina pateikti įstatymo pataisas patvirtinimui. Jau vasario vidurys, o urėdijų vadovams AM vis dar nepateikė aiškios reformos schemos, kaip vyks sujungimas. Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“ kalbina Trakų miškų urėdijos urėdą Vygantą Mierkį ir Trakų miškų urėdijos profesinės sąjungos vadovą, miško želdinimo inžinierių Juozą Ūsą.
Dar prieš pokalbį su vadovais, pasiteiravus darbuotojų, kokia gi vyrauja nuotaika urėdijoje, priimamajame darbuotoja papasakojo, jog darbas įmonėje vyksta įprasta tvarka, jokio chaoso nėra, tačiau kiekvienas darbuotojas nerimauja dėl ateities, tiksliau – dėl jos neaiškumo.
Apie reformą kalbama jau ne vienerius metus, tai kas gi vyksta šįkart?
„Mes tik žinome, jog norima visas 42 urėdijas sujungti į vieną įmonę“, – nerimąstingai pokalbis prasideda nuo šios frazės.
Vygantas Mierkis: „Dabar jau atsiranda informacija apie planuojamus 25 padalinius. Tačiau ar Trakų miškų urėdija bus padalinys, ar bus prijungta prie kito padalinio, mes nežinome. Pagal AM pristatytą koncepciją padaliniuose planuojama palikti po 10 darbuotojų. Vienos įmonės administracijai numatyta 200 žmonių, kurie iš centro bandys vadovauti visiems padaliniams, jų veiklai. Ir kai aplinkos ministras Kęstutis Navickas klausia mūsų, urėdų, koks mums skirtumas, ar tai bus padalinys, ar įmonė, tai mes atsakome, kad dingsta darbuotojų iniciatyva, suinteresuotumas. Dabar mes skiriame daug dėmesio racionaliam medžių supjaustymui, kad pagamintume brangesnę produkciją, o gaunamos lėšos liktų urėdijoje investicijoms, darbuotojų atlyginimams. Nematau argumentų, tų gerųjų pavyzdžių, kurie įrodytų, kad iš centro gautos lėšos bus efektyviau paskirstytos, pigiau bus kas nuperkama.
Jūs užsiminėte, kad numatytas per mažas darbuotojų – miškininkų, kurie tvarko, prižiūri, atsodina, t. y. tiesiogiai susiję su miškais, skaičius?
Vygantas Mierkis: Visą laiką buvo mažinamas darbuotojų skaičius tik urėdijose. Kitos mus kontroliuojančios institucijos, tokios kaip Valstybinė miškų tarnyba, Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, LR aplinkos ministerijos Miškų departamentas, nebuvo išvis paliestos, administracinio aparato darbuotojų skaičius nemažėjo, o kaip tik didėjo.
Reformos sumanytojai akcentuoja ne tik didelį administracinį aparatą, bet ir mažą veiklos efektyvumą, viešųjų pirkimų neskaidrumą.
Vygantas Mierkis: „Aplinkos ministras siūlo steigti vieną įmonę, o mes, miškininkai, tam nepritariame, kadangi tai neskatins konkurencijos. Vienos įmonės valdymas kaip tik ir skatina atsirasti daugiau korupcinių elementų. Kitą vertus, neaišku ir dėl konkurencijos tarnybos, kuomet planuojama, jog virš 50 proc. medienos bus parduodama per vieną įmonę.
Daug eskaluojama, jog vietinė pramonė galbūt norėtų gauti pirmenybę perkant medieną, įsigyti ją pigiau. Tačiau dabartinė mūsų prekybos sistema yra labai skaidri, viskas vyksta per aukcioną, AMEPS (Apvaliosios medienos elektroninė pardavimų sistemą) – kas pasiūlo aukščiausią kainą, tas ir laimi. Jei norima keisti prekybos taisykles, tai tam nereikia reformų. Tačiau būkime atviri: jei bus lengvatos vietiniams pramonininkams, tai medienos kainos bus žymiai žemesnės. Kalbant apie kainas, mūsų pramonininkai konkuruoja ir su užsienio pramonininkais. Reformatoriai mano, kad esant vienai įmonei bus lengviau veikti prekybos taisykles. Tai koks čia skaidrumas.
Tačiau pigiau galbūt nereiškia geriau pačiam miškui?
Vygantas Mierkis: Miškai yra valstybės turtas, o valstybės turto Lietuvoje ne tiek jau daug yra likę. Todėl akivaizdu, kad kyla noras tą turtą valdyti vienomis rankomis. Didieji pramonininkai siekia lengviau ir pigiau įsigyti medieną – štai dėl to vyksta visos šios reformos.
Svarbiausia, kad niekas nekalba apie miško priežiūrą, atsodinimą, gaisrus. Tai niekam nerūpi.
O kodėl reformatoriai garsiai nekalba apie miškų priežiūrą, želdinimą?
Vygantas Mierkis: Matote, reikia skirti pinigų, kad pasiektume rezultatą. Šiuo metu plačiai kalbama apie tą medieną, iš kurios yra gaunami pinigai, t. y. pelnas, o urėdijos už parduotą medieną gautus pinigus pirmiausia skiria kokybiškam miško atkūrimui, priežiūrai, apsaugai, rekreacijai.
Taigi, daugelis urėdijų dirba pelningai?
Vygantas Mierkis: Skaudu, kad didžioji dalis žiniasklaidos skleidžia, kad urėdijos dirba nepelningai. Visos urėdijos dirba pelningai. Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. nuo visų gaunamų pajamų. Grynojo pelno marža siekia 17,7 proc.,
t. y. apie 11 mln. eurų. Mūsų darbo efektyvumas yra geras. Ir kai mus lygina su kitomis užsienio šalimis, tai tą daro labai tendencingai.
Mūsų valstybėje laiku yra atkuriami medynai. Kas dešimt metų atliekama miškų inventorizacija ir buvo nustatyta, kad urėdijose didėja brandžių medynų skaičius, gerėja medynų rūšinė sudėtis, želdiniai sodinami tik geros kokybės, nes turime savo medelyną ir miško ruošos padalinį: 40 proc. miško kertame savo jėgomis, o 60 proc. – rangovai. Darbuotojai, operatoriai siunčiami mokytis į Suomiją. Prižiūrime miško kelius, rekreacinius objektus, kuriame naujus, vykdome gamtosauginį visuomenės švietimą, pradėdami jau nuo darželinukų.
Užsiminėte apie palyginimą su kitomis šalimis. Iš tiesų, juk yra valstybių (kaip mūsų kaimyninės šalys –Latvija, Estija, Suomija, Švedija), kurių miško sistemą valdo viena įmonė ir jų ekonominiai rodikliai yra aukštesni negu Lietuvos? Tai gal reforma nėra taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?
Vygantas Mierkis: Matote, esame lyginami su kaimynine Latvija, tačiau jie gauna daugiau pajamų todėl, kad iš 1 ha žymiai daugiau kerta medienos, lyginant su Lietuva. Jeigu ir mes tokiu intensyvumu kirstume, mūsų pelnas būtų didesnis negu latvių. Ir šituos paskaičiavimus pateikė dr. A. Tebėra. Lietuvos metinis miško kirtimo intensyvumas yra 1,5 proc., o Latvijoje šis skaičius siekia 2,6 proc., Suomijoje – 2,8 proc. Tad jei mes tokiu intensyvumu kirstume kaip Latvija, tai mūsų pelno skaičiai būtų kitokie: pajamos sudarytų (eurais / ha) – 118 eurų, o latvių yra tik 77 eurai. Miško ploto augimas per 20 metų Lietuvoje padidėjo 11 proc., o Latvijoje – 5,7 proc., Suomijoje – 1,2 proc. Kitas svarbus dalykas, jog Latvijoje nebeliko darbuotojų ir miško šeimininkų. Tai sukelia audringas diskusijas: girininkams prižiūrėti paskirti labai dideli miško plotai, kurių jie neaprėpia ir negali kokybiškai valdyti. Latvijoje išardytas kompleksinis ūkis.
Yra šalių, kuriose už miško priešgaisrinę apsaugą atsakingi ne miškininkai, o gaisrininkai. Taip kaip tik atsitiko Estijoje. Ten vidutinis miškų gaisro plotas išaugo iki 5 ha, o Lietuvoje tai skaičiuojama tik arais. Vadinasi, greitai surasti degantį namą ir surasti gaisro židinį miške yra ne tas pats. Tai – didžiulis ir operatyvus miškininkų darbas. Galima pateikti ir pavyzdį Kuršių nerijoje, kuomet miškininkus nušalino nuo priešgaisrinės veiklos, todėl gaisras išsiplėtė iki Juodkrantės.
Vadinasi, vyksta tendencingas palyginimas ir nepateikiama reali analizė?
Vygantas Mierkis: Kiekvienoje valstybėje yra skirtinga miškų valdymo sistema ir niekas nenustatė, kuri yra pati geriausia. Kodėl yra kuriama tik viena įmonė, kodėl kai kurių urėdijų paprasčiausiai nesujungus. Lietuvoje miškų valdymo sistema yra gera. Ją, žinoma, reikia tobulinti, tai mes ir siūlome.
Ką daro urėdijos, kad pakeistų situaciją?
Vygantas Mierkis: Labai svarbu paminėti, kad keli Seimo nariai užregistravo kitą miškų įstatymo pakeitimo pataisą (kaip alternatyvą aplinkos ministro Kęstučio Navicko pataisai), kuriai pritaria ir pačios urėdijos. Jeigu kalbėtume objektyviai, Lietuvoje yra 42 urėdijos, todėl tikrai nelogiška, kad šis skaičius ir liktų įtvirtintas įstatyme. Nėra įstatymuose įrašyta nei ligoninių, nei mokyklų, nei bibliotekų skaičiaus. Mes patys ėmėmės iniciatyvos: buvo sudaryta darbo grupė iš mokslininkų, Generalinės miškų urėdijos, profsąjungos atstovų ir praėjusiais metais rugsėjo 5 d. buvo patvirtintos išvados. Mes suprantame, kad laikmetis keičiasi, vienoje vietoje stovėti negalime, todėl ir sprendėme, kaip galime patobulinti miškų valdymą. Buvo nustatyti tokie urėdijų kriterijai: urėdija turėtų apimti 25–60 tūkst. ha plotą; kirsti būtų leidžiama ne mažiau kaip 100 tūkst. m3 žaliavinės medienos. Todėl kai kurios mažesnės urėdijos būtų sujungtos.
Juozas Ūsas: Profsąjungai labai svarbus darbuotojų likimas. Kadangi dėl stumiamos reformos daug darbuotojų netektų darbo, Miškininkų profesinių sąjungų federacija deda visas pastangas, kad pristabdytų šią nepamatuotą reformą. Federacijos atstovai susitiko su Seimo aplinkos komiteto nariais, kitais Seimo nariais, aplinkos ministru, išdėstydami savo poziciją dėl numatomų reformų. Kreipėmės į savivaldybių merus, išaiškindami, kuo reforma pavojinga regionams. Dabar Federacijos iniciatyva internete yra paskelbta visuotinė peticija prieš siūlomą reformą. Tuos, kurie yra prieš tokią miškų urėdijų naikinimo reformą, kviečiame iki vasario 25 d. pasirašyti internetinėje svetainėje http://www.e-peticija.lt/, po peticija NE-savarankiškų valstybės įmonių miškų urėdijų naikinimui! Taip pat šiuo metu renkame visų Lietuvos miškų urėdijų darbuotojų parašus po kreipimusi į valstybės vadovus. Vasario 25 d. įvyks neeilinis miškininkų sąjungos suvažiavimas, kuris taip pat išreikš savo poziciją dėl valstybinių miškų valdymo reformos.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Dana ZACHAREVIČIENĖ
Autorės nuotr.
